Dracember | Drakulos Teminis Parkas

2001-ais, Transilvanijos širdis, Vlado Drakulos gimtasis miestas Sigišoara, pabudusi išvydo kraujo-raudonumo dažais varvantį reklaminį stendą šalia senų ąžuolų lauko, pranešantį apie planus čia įrengti Drakulos teminį parką. Stendą papildė 32 lapų brošiūra, detaliai nupasakojanti planus: viduramžišką pilį su alchemijos laboratorija, kankinimų kambariu ir vampyrų urvu. Tarptautinį Vampyrologijos Institutą šalia, ką jie vadino, Drakulos ežero. T.y. iškasto tvenkinio su restoranu viduryje. Seną bokštą ir turbūt dar daug kitų dalykų, įvairių turistinių atrakcijų, kurios ekonomikai atneštų pinigų, o vietiniams – darbo vietų, taip išnaudojant Drakulos mitą ir prakeiksmą, kuriuo naudojasi jau ne viena, nieko su Drakula bendro neturinti šalis.

Bet, kad ir kiek žmonių norėjo pasinaudoti šia puikia proga, panašu, kad daugiau įtakingų vardų viso to tiesiog nenorėjo. Tarp prieštaraujančių buvo ir Princas Čarlzas, pasinaudojęs proga pasisakyti prieš miškų ir medžių niokojimą. Taip tad planai pasistūmėjo į Šiaurę nuo Bukarešto oro uosto, į Snagovą. Bet nepaisant to, viskas aptilo ir galiausiai visiškai kažkur prapuolė.

Iki 2015, kai Rumunijos turizmo administracija vėl ėmė baksnoti valdžią antram pasibandymui, šį kartą pervadinę projektą Tepes Park (Smeigiko Parku). Jie teigė, kad laikai pasikeitė, žmonės irgi, tad Rumunija, pagaliau, galėtų pasinaudoti tuo visame pasaulyje žinomu mitu, kurį įkvėpė jų Princas-karvedys, ir taip pritraukti daugiau turistų į kurortines savo gražios šalies vietas. Naujas bandymas atrodė daugiau žadantis, deja ir jis – dingo.

Anot Vikipedijos, Drakulos temos parkai uždrausti pradėti (būti siūlomi, veikti, t.t.) nuo 2007 iki 2026, mat Rumunijos valdžia mano, kad Drakulos turizmas (kuriuo to pasėkoje naudojasi kitos šalys) kuria jų šaliai netikrą įvaizdį, mat prie vardo prisegtas išgalvotas veikėjas. 

Mano du centai: iš dalies, suprantu. Bet, iš kitos pusės, nesuprantu, kodėl ir tuo nepasinaudoti? Atvyktų žmonės apie Grafą Drakulą paspangt, gautų plastikines iltis ir istorijos pamokų apie šią Europos raidai labai svarbią istorinę figūrą. Vietiniai turėtų darbo, turistai atvežtų pinigų, kurie liktų ekonomikoje. Nes, dabar gi, Drakulos pilna visur, o turizmą į Rumuniją, po su Drakula susijusias vietas, organizuoja kitos šalys. Kitų šalių gidai, kitų šalių transportai. O juk galėtų vietiniai ne tik atsiimti savo karvedį-princą, bet pasiimti ir grafą Drakulą ir dar apie Bram Stoker pakalbėti, kaip jis pats ten nė kojos įkėlęs nebuvo. Manau ir pats princas Drakula, kovojęs už savo šalies gerovę šarvuose, neprieštarautų palaikyti jos ekonominę gerovę juodai-raudoname apsiauste. Bet, spręsti, žinoma, vietiniams. 

Dracember | Filmas | Dark Prince: The True Story of Dracula

Dark Prince: The True Story of Dracula yra vienas tų retesnių istorinių filmų apie Vladą Drakulą. Žmogų, kurio įkvėptos legendos pranoko tiek laiką, tiek ir jo paties asmenį. Čia jis vaidinamas Rudolf Martin, kurį gal būt žinote iš Buffy the Vampire Slayer, kur jis vaidino, na, irgi Drakulą. Ir nors filme tikrai yra labai maloniai teisingų istorinių trupinukų, didesnė jo dalis, žinoma, pakoreguota siužeto vardan.

Istorija sukasi apie Vladą Drakulą, jo gyvenimą nuo vaikystės namuose, tęsiant į Osmanų Imperiją, kurioje su jaunėliu broliu Radu buvo laikomi politiniais kaliniais, iki pat grįžimo į Rumuniją (taip vadina filme). Čia, su Vengrijos Karaliaus pagalba jis atsiėmė savo tėvo sostą ir greit suprato, kad tai buvo lengviausia viso laukiančio darbo dalis. Mat princas atsidūrė tarp trijų skirtingų frakcijų, reikalaujančių, kad jis darytų, kaip jie liepia: nenuilstančios Osmanų Imperijos, godžių bajorų, bei šlykščius žaidimus žaidžiančios Ortodoksų bažnyčios. Paklusk vieniems, kiti tuoj pat prakeiks, nužudys, ir pakeis tave nauju princu, tokiu, kurį bus lengviau suvaldyti. Tad, supratęs, kad nelabai turi ką prarasti, Vladas Drakula imasi mirtino šokio tarp spąstų ir intrigų, tamsiems kabalo nasrams pamažėle užsivėrinėjant apie jį, garsinant likimu baisesniu ir už mirtį. 

Labai neblogas ir tikrai įdomus filmas, pilnas cituoti vertų eilučių. Gan tvirtas naujas bandymas įsivaizduoti vyriškį, kuris galėjo įkvėpti Bram Stoker. Blogiausia viso filmo dalis, sakyčiau, buvo visi tie meniniai kadrai. Labai daug rankų. Rankos viena kitos siekia, rankos susiliečia, rankos susikabina, rankos perduoda ar ima žiedus. Galėjau išgyventi ir be to. Na, o, kas liečia istorines tiesas, tai čia jų nei daugiau, nei mažiau, nei Dracula Untold filme, tai spręskit patys. Yra viena kita visiškai tiksli detalė. Bet dauguma jų – tiesiog atpasakoja, kartais ir ne visada tiksliai, vėl gi, vardan siužeto, įvairius anekdotus ar apytikslius įvykius. Nepamirškim ir antgamtinio faktoriaus, kur nuo pat filmo pradžios mums stumiamas naratyvas, kad „šitas, tas gi, Drakula, keistas buvo nuo pirmų savo gyvenimo minučių“, tai jei žiūrėsit, nusiteikit žiūrėti vaidybinį filmą, ne dokumentiką. Turėtų sueiti. Tik nepamirškit, kad senas ir mažoko biudžeto, tai... Na.

dracember | video žaidimas | Vlad Voievod Dracula Episode 1, Manhunt

Šiemet kažkaip radau visai nemažai naujų Drakulos žaidimų. Ar jie tikrai nauji, ar tiesiog pražiopsoti, žinoma, niekada nesužinosime, nes as - neprisipažinsiu.

Pirmasis, kurį noriu trumpai aptarti vadinasi „Vlad Voievod Dracula: Episode 1, Manhunt“. Žaidimas prasideda teksto siena, siaubingai nebūtina ir... na, švelniai tariant nelabai tikslia. Paprastai tokius istorijos perrašymus pateikia su kokiu nors įspėjimu, kad ei, čia fikcija arba su fikcija. Gal įspėjimą praleidau, nežinau, bet, kad ir kaip ten bebūtų, teksto tikrai per daug ir jei jau einam grožinės literatūros keliu - buvo galima perrašyti ne taip sausai. Tikiuosi, niekas iš jūsų video žaidimų istorijai mokytis nenaudojat. Nenaudokit jai ir manęs, aš irgi toli ne viską...

Primas žaidimo lygis prasideda trumpučiu įvadu, parodant kelis ksirtingus veikėjus, jų sugebėjimus, ginklus. Ne pats geriausias perteikimas, nes kelis dalykus išmokau vis tiek tik jau gerokai pražaidęs, bet nepaisant to: žaidėsi gerai. Mechanika - senų gerų platformerių, kur pikseliais galima apsiskaičiuoti kur šokti, kaip išvengti, kur durti. Pikseliuotas kraujas, skraidantys durklai, krentančios platformos ir galimybė žaisti pačiu Princu Drakula, ko gi daugiau gali reikėti?

Žaidimas suskirstytas į keturis lygius, o jie - į dar mažesnius, tarkime, paragrafus. Mirę paragrafę - pradėsite lygį (ne lygius) iš naujo. Negalioja tik pasiekus bosą, jie - patys sau skyriai ir lygiai, mirę ten pradėsite ten nuo įėjimo pas juos iki išjungsite žaidimą - va tada tai teks visą lygį peržaisti. Patys bosai nėra sunkūs, tereikia išmokti jų judėjimą ir prisitaikius prie ritmo - teisingai ir laiku pabadyti. Tik tiek, kad labai ilgai užtrunka, nes gyvybės jie turi kur kas daugiau, nei žaidėjas.

Bendrai imant, jei neieškot istorijos pamokų, ar iš vis nenorit skaityt tiek daug teksto, žaidimas tikrai vertas pažaisti. Labai gerai einasi su audio knygomis, nes tekstas tik lygių pradžioje ir pačiame viso skyriaus gale, tai nesunku susistabdyti, perskaityti ir vėl valandžiukę tik klausytis, nes smegenys tiesiog niekuo daugiau neužimti. 

Gruodis su Drakula | Dracember 2023

Treti metai Dracember (Drak-sem-ber). Jums gal dar pirmieji, tad leiskit man vėl papasakoti, kas, kaip, ir kodėl čia tas Drakulos Gruodis.

Gruodis man visada buvo labai įtemptas ir nepanašu, kad kada palengvės. Gimtadieniai, šventės, o dabar dar ir in memoriam metinės. Bėk, daryt, ruošk, tvarkyk, iki ateina mano paties gimtadienis (Gruodžio 14 d.) – švęsti jau tikrai nebesinori, nei jėgų, nei laiko. (bet jei norit man nupirkti kavos, neatsisakysiu: ko-fi)

Tuo tarpu Drakula visada buvo puikus atsipalaidavimo šaltinis. Nes, arba istorija sena, gera, pažystama, arba nauja, su senais aspektais (pvz.: žinomais veikėjais). Padeda ir tai, kad vampyrai ir visokia ten gotika – visada buvo mylima estetika. Smagu ir iš mėgėjo istoriko pusės, nes galima susieti Grafą Drakulą su istorine figūra tuo pačiu vardu. Toks bendrai geras kratinys iš daug pliusų.

Vienais metais, nebepamenu kuriais, sėdėjau sau prie Kūčių stalo, jau nusivaręs, be jokio šventinio vaibo, nes šeimos susirinkimai man energijos tikrai neprideda ir šovė galvon tokia keista mintis: na, bet visgi, šventė. Minėtina diena, kuri reikšmės ir svorio turi ne viename tikėjime... Ta labiau Nosferatu smegenų dalis ėmė kažką pozityviai sukti. Gi, nu, Lord Dracula. Tamsiausia metų naktis. Ant stalo – šventinis maistas (prieskoniai buvo gan vertingas dalykas) ir jokio alkoholio, na nes jis gi niekad negeria... vyno... Žodžiu, kuo daugiau galvojau, tuo labiau tiko.

Dabar jau treti metai, kaip švenčiu visą Gruodį su Drakula, naudodamas gairę/raktažodį dracember (galit ir jūs, o ir pakomentuoti galite, palikit man savo nuorodas, pažiūrėsiu, ko ten dedat), kur visi įrašai – susiję su Drakula arba tiesiog apie Drakulą, vampyrą, dėl kurio pamėgau vampyrus ir kuris man išgelbėjo gimtadienį ir Kalėdas. Eriko Nortmano (True Blood) herojų, Šerloko Holmso tolimą giminaitį (Fred Saberhagen knygos apie Drakulą), Poe tamsią maniją (Kim Newman knygos Anno Drakula, konkrečiai Bloody Red Baron) ir tą vampyrą, kuris vis dar leidžia man mėgautis ir stebėtis dalykais, kaip naujais: „Visada žinojau, kad ateitis atneš stebuklų. Nemaniau, kad ji padarys juos įprastais.“ (I always knew future would bring wonders. I didn‘t know it would make them ordinary. – BBC „Dracula“ 2020 serialas)

Tai ir jus sveikinu su Dracember pradžia. Laukia daug smagaus darbo: pasistengsiu parūpinti jums turinio iš visų aspektų. Ir tuo pačiu, viliuosi, kad sudominsiu ir jus.

Kaip Piktadarys | Orlox (Netflix: Nocturne)

1922 metais dienos šviesą pirmą kartą išvydo Drakulos filmas. Tada, neautorizuotas, jis vadinosi Nosferatu, o grafą Drakulą pakeitė Max Schreck atliekamas grafas Olrokas. Juo buvo paremtas Olrox veikėjas Castlevania frančizės video žaidime Symphony of the Night. O šis tada panaudotas, kaip pagrindai Olrox animaciniame filmuke Castlevania: Nocturne. Apie jį ir noriu jums papasakoti.

250 metų senumo žaliaakis actekas pirmą kartą scenoje pasirodo vedamas keršto. Belmontų sumedžioto savo mylimojo vardan jis nužudo dar vaiko Richter Belmont motiną. Šis žiaurus veiksmas - traumuoja Richter ir aiškiai apibrėžia Olrox , kaip piktadarį. Toliau jo istorija primena atbulą Dieviškąją Komediją, kur vampyras iš Rojaus keliauja į Pragarą.

Gandai apie vampyrų mesiją Olrox atveda į Prancūziją, kur pamažėle verda revoliucija. Logiškai pradėjęs dievo paieškas nuo šventyklos, bažnyčios, po viena iš jų jis randa pragaro mašiną, valdomą abato. Čia šventasis tėvas kuria savo indėlį į bedievę sąjungą su vampyrais, ruošdamasis karui prieš revoliucionierius: Nakties Padarus, tarsi puolusius angelus, iš mirusiųjų, aukų, armiją tamsimajam dievui. Užkluptas ir užpultas šventojo riterio Mizrak, Orlox pasinaudoja situacija pasiklausinėti daugiau. Bet, vietoje atsakymų, jis tepasėja abejones vyriškio širdy. Ar jis tikrai gali pasikliauti vampyrais? Ar jis gali vienam iš jų, apsiskelbusiam dievu, tarnauti? Vampyrų Dievui, kuris žmones laikys, kaip fermos gyvulius, maistui?

Iš bažnyčios - pas patį dievą. Olrox, pasimaitinusį aukštuomenės nariu, susiranda viena iš Bathory vykdytojų, ir nupasakoja jam vietinius papročius, taisyklę neliesti aukštuomenės. Pagaliau atvestas pas deivę, Olrox situaciją stebi skeptiškai. Jo visuomenė buvo sunaikinta, kultūra - išdraskyta iki pamatų, žmonės - išžudyti ar paversti vergais. Jokie dievai jų neapsaugojo. Tad paprašytas jai nusilenkti vampyras tai nuleidžia negirdomis, negalėdamas pakęsti net minties apie savo asmens autonomijos atidavimą. Tai pastebėjusi Bathory pademonstruoja savo galias ir Olrox belieka tik įvertinti situaciją, aplink stovinčius pakvaišusius tikinčiuosius, bei galios ištroškusius kvailius. Vedamas savisaugos instinkto, paskatintas antrą kartą, jis mandagiai linkteli deivei, kuri ir iš vampyrų padarys tarnus. Suskirstys juos pagal klasių hierarchiją, kur visi paklus jos žodžiams, įstatymams. Kam lenktis, kuo maitintis...

Po pažinties su dievu belieka aplankyti pragarą. Olrox nusileidžia į požemius, kur laikomi Nakties Padarai. Čia jis randa informaciją apie jų kūrimo ypatumus, bei sužino, kad kai kurie iš jų - tebeturi sąmonę ar sielą, tad visomis prasmėmis tėra tik aukos, vergai. Vampyrui tai buvo paskutinis vinis į karstą. Olrox ėmėsi kurpti planą, ieškoti galimos išeities. Puikiai suvokdamas, jog negalės prisidėti nei prie vienos iš kovojančių pusių, jis nusprendžia bent jau svarstykles šiek tiek papurtyti. Na, o kad jau tarp revoliucionierių jis žinojo esant patikimo veikėjo, nuspręsti padėti būtent jiems nebuvo sunku. Galų gale juk blogiau už dirbtinį dieviškumą ir jo primestą tarnystę, grandines, kurios nenukris net po mirties, blogiau nebus. 

soukyan.redbubble.com

Susirėmimo išvakarėse Olrox šiek tiek paatviravo apie savo praeitį ir Mizrak papasakojo apie mylimąjį. Pastebėjęs, jog jo gyvenimo patirtis ir pasirinkimai buvo teisiami, jis vyriškiui išreiškė jausmų stoką. Bet veiksmai neatitiko vampyro žodžių. Sužeistą Mizrak iš kovos jis tiesiog išsiteleportavo toli už miesto, pasiryžęs jį ginti arba su juo bėgti. Bet Mizrak vėl jį įskaudino ir šį kartą, gal ne be priežasties. Orlox liko stovėti vienas. Šaltas elgesys ir kerštinga asmenybė jam kainavo viską. Ir ar pavyks bent ką nors susigrąžinti, deja, sužinosime tik kitame sezone.

Labai įdomus veikėjas. Protingas, patrauklus, pragmatiškas, ne heteroseksualus (nežinau ar gay, ar bi/pan). Jo istorija buvo bene geriausia viso Castlevania: Nocturn filmuko dalis. Tad, kad ir kokių jame pilna trūkumų, bei siužeto skylių: eikit pažiūrėt, bent tam, kad paremtumėt LGBTQIAP+ vampyrą.

Kaip Piktadarys | He Who Was (Baldur's Gate 3)

soukyan.redbubble.com

Varnų Karalienės (Raven Queen) bandymas tapti deive nepavyko taip dramatiškai, jog ir ji ir jos shadar-kai elfai buvo ištremti ir amžiams pririšti prie Shadowfell plotmės, užšalusio miško, kurį mirtingųjų sielos privalo praeiti, norėdami pasiekti gyvenimą po mirties. Ten, iš savo sosto Prisiminimų Tvirtovėje (Fortress of Memories), ji juos siuntinėja po pasaulius, vedinus jos varnų, kad surastų prisiminimus, stiprius jausmus, artefaktus, apsireiškimus. Suradę - jie gali grįžti. Mirę - jos sugrąžinami į šią plotmę. Tam tikra prasme, tad, jie visi tapo nemirtingais. 

Nesinorėtų tapti šių elfų priešu. Jie - tvirti, atsparūs įvairiems kerams, mato tamsoje ir gali apsigaubti rūku, šešėliais. Namuose jie panašesni į negyvėlius, išsekę, bene pasiligoję. Bet kitose plotmėse shadar-kai prigimtį išduoda tik jų blyškūs plaukai ir oda. Tarsi nutolimas nuo pomirtinio pasaulio juos atgaivintų, įkvėptų gyvybės.

Vieną tokį paslaptingą elfą galime sutikti Šešėlių-Prakeiktuose žemėse (Shadow-Cursed Lands). Išblyškusį, baltais plaukais, juodomis akimis su tamsiomis tatuiruotėmis aplink jas. Žemėlapio krašte, supamas šešėlių, tarp tamsių žvakių, iki jums prieinant pasikalbėti, jis bendrauja su albinosu varnu ir ritualu bando išpešti iš negyvos moters informacijos. Jis... Ne itin draugiškas ir tik paskatintas varno - atlyžta ir paprašo pagalbos.

He Who Was (Jis, Kuris Buvo), kaip jis prisistato paklaustas, tardo žudikę ir bando rasti, kur slypi jos kaltė. Žinant shadar-kai istoriją - tai nestebina, mat galima būtų pamanyti, jog tokia jo Karalienės duota užduotis. He Who Was paprašo jus surasti tos moters užrašus ir atnešti juos jam, ką padarę gausite padėti jam pratęsti ritualą ir žudikę nubausti. Turėsite kelis pasirinkimus iš kurių, deja, teisingiausias yra bene pats vidutiniškiausias. Ir būtent čia ėmiau abejoti, ar tikrai jis dirba pavestas savo karalienės. He Who Was, džiūgaudamas išreiškia pasitenkinimą kančia, kuri jį ilgam pasotins. Neskamba, kaip "ačiū, nešu šitą dalyką Karalienei", ar ne?

Deja, tai ir viskas iš jo pusės. Nei vienas kitas pasirinkimas kažko įdomesnio nepateikia. Vienintelis būdas sužinoti daugiau yra gauti prieigą prie jo kišenių, tad arba apvogsite šį niūrų elfą, arba jį nužudysite ir tada rasite jam adresuotą laišką, pasirašytą Of Thine Will. He Who Was yra įspėjamas, kad Šešėlių Prakeiksmas paveikia ir juos, shadar-kai, ko pasėkoje Varnų Karalienė liepė visiems nedelsiant grįžti (greičiausia ir dėl Absoliuto, ne tik dėl prakeiksmo, kuriame buvo bene tik du jos elfai). Jei He Who was nepaklus, bus paskelbtas dezertyru...

Kad ir koks paslaptingas ir įdomus He Who Was buvo, kažko jo asmenybėje labai trūko. Kad jis yra shadar-kai elfas prišilo tik iš aplinkinių detalių, mat paties fakto - trūksta, arba jis pateikiamas ne visais atvejais ir dėl to yra praleidžiamas. Įdomiausi trupiniai lieka nepasakyti, stipriausi pasirinkimai yra neigiami, tad sunku suprasti ką ir dėl ko darai, bei kur čia pasisuko tas moralės kompasas, arba už ką gi čia mus dabar taip labai liaupsina, giria, kai galėjome padaryti daug, daug daugiau...

Potencialo buvo daug. Gal būt tiesiog iškirpta istorijos dalis, mat susitikimo pabaigoje jis iš ties pamini, jog prisireikus nubausti kitą žudiką - jus susiras. Ko, žinoma, niekada nepadaro.

Kaip Piktadarys | Kar'niss (Baldur's Gate 3)

Drow, tamsieji elfai, nuvylę Lolth, savo deivę, Vorų Karalienę, neišlaikę jos testų - nubaudžiami bausme dauguma pavadintų baisesne net už mirtį. Jie paverčiami drider'iais (draideriais), kentauriškais padarais, kur torsas - savas, bet žemiau juosmens - milžiniško voro kūnas. Agoniškas procesas, sudraskantis tiek sielą, tiek kūną, sužalojantis protus ir įstumiantis nubaustuosius į gėdingą gyvenimą, taip apgailėtinai nuvylus savo deivę. Paniekinti jie išvejami iš savo visuomenės ir arba slepiasi, išgyvendami, arba ieško mirties susirėmimuose, kovose.

Draideriai paprastai išsaugo savo protus, kad ir kaip labai suniokotus proceso, kad ir kaip arti beprotybės. Ir tai tik dar labiau kursto jų kraujo troškimą, ta gėda, tas skausmas. To pasėkoje jie yra itin nuožmūs priešininkai ir mirtini medžiotojai, kuriems tapti auka nieks nenorėtų. Bet tokia tapti - lengviau, nei netapti, mat jie minta krauju, kitaip kūnas ima irti. O mirtis kovoje vis tiek būtų priimtinesnė, nei nuo bado, tad tiesiog nėra tokios susirėmimo baigties, kuri jiems vienaip ar kitaip nebūtų pergale.

Baldur's Gate 3 žaidime, Šešėliais Prakeiktoje Žemėje (Shadow-Cursed Lands) sutinkame vieną tokį, vardu Kar'niss. Istorija pas jį veda bet kuriuo atveju, mat ieškote, kaip praeiti šį kraštą nenumirę nuo prakeiksmo. Kar'niss turi išeitį. Matote, pasmerktas savo deivės Lolth, jis rado prieglobstį Absoliuto rankose. Ji šį vargšą padarą apdovanojo, davė jam Moonlantern žibintą, kad prakeiksmas jo neveiktų. Žibintas apsaugoti gali ir jus, ar tai stovint šalia draiderio, ar laikant jo žibintą savo rankose.

Kar'niss balsas gan įspūdingas ir grėsmingas, dera prie šiurpiai dailios išvaizdos. Viršutinė kūno dalis, torsas - tvirtai sudėtas, kaip ir įprasta tarp tamsiųjų elfų vyrų, kurių paskirtis gyvenime Lolth rėžime dažniausiai tėra tik būti geru kariu arba, na, vyru. Tačiau šiurpus grožis tuo ir baigiasi, kai pastebi tiesiog košmarišką jo apatinę pusę, milžinišką vorą. Čia, beje, visus nuvilsiu, draideriai paprastai neturi lytinių organų, kad nesidaugintų, dalis prakeiksmo ir taip toliau. (bet pasvajoti galima, o pasvajojus nupiešti ar aprašyti. mačiau ko ten pridirbote ir nei kiek nesigailiu)

Priklausomai nuo to, kaip žaisite, su Kar'niss yra kelios išeitys. Galite, žinoma, su juo kovoti. O jei patys esate Lolth-prisiekę drow elfai, dar galite ir išreikšti savo panieką. Taip pat galite leisti jam jus nuvesti, kur reikia. Jis jus, ir kitus, stropiai saugos savo naujosios deivės dovanotu žibintu. Arba... Arba galite jam pasakyti, kad jo deivė liepė jam atiduoti žibintą jums. Ko pasėkoje belieka labai nedaug išeičių. Viena iš jų, bene skaudžiausia yra liepti jam eiti toliau, kur ir ėjo, bet be žibinto. Čia Kar'niss pasako, jog Absoliutas PRIVALO jį apsaugoti. "Ji privalo", dar pakartoja ir nueina į tamsą. Filmuke matome, kaip jį ima gobti šešėliai. O scenai pasibaigus dar galime išgirsti jį kviečiantis savo deivės. Bet, Kar'niss vėl liko apleistas, pasmerktas dar vienos deivės, dar vienam prakeiksmui.

Žaidime sutinkami Absoliuto tamsieji elfai gan dažnai, gal net per dažnai susiduria būtent su tokiu likimu. Apleisti Lolth. Apleisti ir Absoliuto. Vien su jūsų balsu iš dar neregėtos tamsos ir nevilties. Tik, kur gi ir jūs juos nuvesite?...