Dynam:te yra toks tikrai labai klasikinis energetinis gėrimas, kur tikrai žinai ką geri, bet dar nesijaučia lyg į skrandį piltum variklio rūgštį. Turi šis prekinis ženklas ir keletą perliukų, gaivesnį pasirinkimą, ir pasirinkimą be jokio kofeino, tikro ar sintetinio, tiems, kam tiesiog patinka skonis. Tad tikrai neketinau nusukti nosies, kai pamačiau lentynoje kažką naujo.
Dynam:te Tattoo Ink - nei gaivus, nei be kofeino. Jis yra būtent tas klasikinis, įprastas, gerai pažystamas. Tas skonis, apie kurį pagalvojam, kai sako, kad kažkas yra "energetinio gėrimo skonio". Tai, kame esmė? Naujas įpakavimas? Rebrandingas?
Ne, esmė yra stiklinėje, kokteiliuose, ar bet kame kitame, kam naudosite šį gėrimą. Jis - intensyvios mėlyno tušinuko, tokios gilios juodai violetinės spalvos. Ir nors skonis tikrai labai paprastas ir eilinis - jis nėra blogas. Verta, dėl spalvos, tikrai imčiau šį, o ne klasikinį.
Verdiktas: Noriu peticijos, kad visi gėrimai būtų labai sodrių spalvų.
Viena kita vasara su RedBull buvo žalios, su labai minimaliais skirtumais žalumo tone, ar teksto spalvose, tai RedBull Green Edition: Dragon fruit - tiesiog pražiopsojau, visiškai praleidęs pro akis, jog tai Green o ne Summer versija. Gal kas galite jiems padėti susitvarkyti spalvų paletes?
Drakono vaisiaus skonio gėrimas daug laimės nesuteikė, nelabai ką būčiau praradęs, jei taip ir nebūčiau pastebėjęs. Vienintelis rimtas pliusas, tai, kad priešingai nei iki šiol buvę žali - kaktuso vaisius ir kažkoks ten dar vienas - šis tikrai ne toks kokčiai koncentruotas. Jei mėgstat rūgščiau, tai turbūt gali sueit pasiskanint mineralkei or something.
Cyberpunk 2077 žaidime pilna įvairių grėsmės lygių gaujų. Maelstrom, Nakties Mieste (Night City), siekia aukščiausią balą. Valkiojimasis po jų valdomą teritoriją - labai nepatartinas. Bet, jei esate didelis ir blogas samdinys (bet kurios lyties), greičiausia galėsite reikalus aptarti su jų šiek tiek netikėtu diplomatu vardu Dum Dum. Jis ir pakankamai nestabilus, kad pritaptų booster tipo gaujoje, garsėjančioje kiberpsichų (cyberpsycho) ir tų ant ribos kiekiu, ir pakankamai nuovokus, kad vengtų kraujo praliejimo ten, kur užtektų žodžių. Ir visiškai lojalus psichopatui Maelstrom lyderiui Royce, kuris skatina ir įkvepia tik nenuspėjamą žiaurumą, ir, nepaisant nekvestionuojamų įsakymų, daro viską, ką gali, kad reikalus pirmiausia išspręstų diplomatiškai, paliekant ginklus kraštutiniams atvejams. Toks labai puikiai pilkos moralės veikėjas, tarp dviejų labai skirtingų strategijų.
Dum Dum sutinkame du kartus. Pirmąjį: pagrindinėje siužeto misijoje, kurioje mums reikia į voro panašaus roboto pavadinimu Flathead. Maelstrom pavogė vieną tokį iš Militech, aukšto profilio korporacijos, kuri specializuojasi karinėse, kovinėse technologijose, ir nepagailėjo pastangų jį patobulinti. Atskyrę Militech programinę įrangą nuo naudotojo jie padarė įtaisą bene nesusekamu. Ką Dum Dum mums mielai papasakoja, nieko nevyniodamas į vatą. Darydamas atsainų lankstą pačiu visuomenės takto kraštu, jis minimaliai užtikrinta mus šioje labai įelektrintoje atmosferoje: kalbame, tad susitikimo prigimtis – vis dar diplomatinė. Bet užsimiršti tikrai nederėtų, nei kur esame, nei su kuo bendradarbiaujame.
Supratau, kad Dum Dum man patinka, kai jis vos nesusivėmė nuo jūrligės (motion sickness), ištikusios prisijungus į voro-roboto optiką. Bet tolimesni įvykiai viską dar pagerino.
Įsigiję robotuką jūs, žinoma, turite išeiti. Priklausomai nuo to, kaip gražiai susitarėte, išėjimas gali būti dvejopas. Pirmasis, mažiau kruvinas: Dum Dum jus išsiveda pasakęs, kad parodys trumpesnį kelią iš All Foods, kur Maelstrom įsirengė savo HQ. Eidamas šiek tiek aprodo matomiausias fabriko dalis, šen bei ten atsikrisdamas ar pakomentuodamas kitus gaujos narius. Miela, jeigu ir labai įžeidi dinamika buvo maloni stebėti iki pat atsisveikinimo. Bet nebuvo tiek smagi, kiek antras išėjimo būdas, per Militech kūnus.
Jeigu prie vartų pasirodo Militech ir mes nusprendžiame prisijungti prie Maelstrom gynybos, Dum Dum ir vėl pakviečia eiti kartu, šį kartą sukdamas uodegą, jog tenori pats išnešti sveiką kailį ir tuo pačiu, juk pakeliui ir mus išvesti. Situacija, visgi, greitai kaista. Tačiau nepaisant to teiginio, jis niekur mūsų nepalieka ir neapleidžia. Laukia jei sustojame ar kur nors nuklystame (ten tikrai yra kur ir kodėl nuklysti), bei aktyviai gina nuo Militech karių. Dulkėms nusėdus ir kulkoms nustojus skraidyti, jis netgi padėkoja V už pagalbą, akivaizdžiai džiaugdamasis tokia smagia nauja pažintimi, net jei neketina palaikyti kontakto. Šis staiga suvešėjęs draugiškumas greičiausia gali būti priskirtas booster gaujų pagarbai geram chromui, bei jo valdymui. T.y. geram V pasirodymui.
Antras susitikimas su Dum Dum yra net labai praleidžiamas, tad tik priminsiu, jog labai verta pirmiausia imtis visų šalutinių misijų, paliekant pagrindines pabaigai. Vedini Džonio atsivelkame į Totentanz klubą prie kurio durų mus smagiai pasitinka Dum Dum ir dar labiau pralinksmėja, jei V pastebi jo naujas modifikacijas, taip leisdamas suprasti, jog džiaugiasi, kad nebuvo pamirštas. Instinktyviai apsiėmęs diplomato rolės, jis pasisiūlo V palydėti pas bosą, primindamas mums koks tas karštakošis. Tad nepaisant vyriškio nesvyruojančio lojalumo ir, neabejokit, įsakymų jis tikrai nesvarstytų, panašu jog Dum Dum nuoširdžiai norėtų, kad Royce V neužsipultų.
Einant per klubą Dum Dum užsimena, jog nelabai mėgsta čia grojančią muziką, jam labiau patinka prieš-korporacinė, tokia, kaip Samurai. Bet tai pasakęs pabrėžia, jog kitų žmonių skonio jis tikrai neteisia ir supranta, kad jei jau daugumai patinka ši, tai savaime suprantama, kad ši ir gros. Iš vienos pusės, jis akivaizdžiai jaučia prielankumą visumos judėjimui, t.y. booster gaujoms būdingam bendro tikslo siekimui, kur net subendrinti pomėgiai jam visiškai netrukdo. Iš kitos pusės Dum Dum stipriai išsiskiria iš būdingų normų, mat kiti gaujos nariai dažnai jaučia tam tikrą Dievo kompleksą, paprastai sukeliamą augančios kiberpsichozės, kurio pasėkoje tie, kurie yra kitokie, nei jie, laikomi prastesniais. Artimiau su tuo susipažinti galima viename šalutiniame darbe, kuriame modifikacijų atsisakantys vienuoliai susiduria su Maelstrom gaujos nariais.
Kad ir kaip labai Dum Dum man patiko, šis paskutinis susitikimas – šiek tiek nuliūdino, nes priminė, ką galėjome turėti su Cyberpunk 2077 žaidimu ir ko jau niekada negausime. Jame tikrai labai daug gerai parašytų veikėjų pagrindų iš kurių tik absoliutūs vienetai tapo daugiau, nei prašalaičiais ar išnašomis.
Žinot turbūt jau Ultra White, seniai jis parduotuvėse. Koks keistas tas jo skonis, kuris tarsi ir neturi jokio konkretaus skonio be to fakto, kad saldu kažkas? Tai va, kaip galvojat, kas būtų visiška jo priešingybė?
Imdamas Monster Ultra Black galvojau labai daug dalykų: cinamonas, imbieras, gvazdikėlis, kokie nors kiti aitrūs prieskoniais, stiprus skonis, gal net saldymedis, ar kakava / šokoladas. Tikrai, nei per šimtus metų nebūčiau pagalvojęs apie kažką tokio nuobodaus ir nuvalkioto, kaip vyšnios.
Monster Ultra Black yra juodųjų vyšnių skonio, kas yra tiesiog vyšnių skonis. Ant tiek... Neįdomu, kad tiesiog... Aš tiesiog be žodžių.
Verdiktas: Ne. Tiesiog ne. Vyšnios - nuobodu, tiesiog vat paprastos vyšnios be nieko yra absoliučiai baisiai nuobodu, kaip tai gali būti ULTRA BLACK?!
Vietoje žieminės Redbull variacijos šiemet (pernai) gavom tą Blue Edition, kurią jau aprašiau, kai skardinę gavau iš kito Baltijos trejeto krašto. Nelabai man tas, skanus, bet apart dar skardinės ar dviejų - daugiau jokių planų jo pirkti neturiu, tad šiek tiek nusivyliau.
Laimė, yra draugų, kontaktų, kurie padėjo su Winter Edition 2022 ir atsiuntė man porą skardinių labai gražios šaltos žalios spalvos Redbull'io. Figų ir obuolių skonio, taip laukiau, taip tikėjausi ir... Na... Tiesą pasakius, nieko ypatingo.
Su Redbull yra problema, kad kai jie apjungia du skonius - vienas pernelyg dominuoja. Tai čia toks gavosi lyg vidutinio obuolio skonio gėrimas. Net ne rūgštaus, o tiesiog tokio, meh obuoliuko, kur gal pavėsy augo, gal šiaip kur iš sodo krašto, kur "negadnos" susodintos dėl grožio. Figos niekur nerasta.
Kai pasirodė tie pirmieji Renfield filmo kadrai, nuotraukos su Nicholas Cage raudoname velveto kostiume, nemeluosiu, sunerimau. Visų pirma tai, Nicholas Cage. Visų antra - raudonas velvetinis kostiumas, jūs rimtai? Kas čia, Saints Row? Ir, visų trečia - NICHOLAS CAGE. Bet nuo Drakulos manęs nieks niekada neatbaidys, tad žinojau, kad pažiūrėti vis tiek reikės.
Vakar vat ir pasitaikė proga. Dabar jau žinodamas, kad tai bus tamsi komedija ir dėl to mažiau nerimaudamas į kokią velniavą veliuosi, susipakavau draugus ir išvykau žiūrėt.
Filmas prasidėjo su trenksmu. Duokle 1931-ųjų Drakulai su Bela Lugosi, o tada išsirutuliojo į visiškai savitą ir unikalią istoriją, tokią tamsią ir kartais net absurdiškai kruviną komediją su puikia narcisizmo alegorija.
Siužetas klostosi dviem paraleliomis linijomis: vienoje stebime Renfildą, tarnaujantį blogiui. Pačiam Grafui Drakulai. Senajam vampyrui gyvenimas tėra ciklai: žudai, ateina nužudyti tavęs, tu nužudai juos, tada pabėgi, kad neateitų daugiau, išsilaižai žaizdas pagal poreikius ir tęsi. Kraują, užuovėją ir visus kitus poreikius patenkina tas tarnas, Renfildas. Šis, tuo tarpu, ne tik ima suprasti, kad papuolė į pinkles, iš kurių negali ištrūkti, į toksiškus santykius, kuriuose neturi jokios galios apart tos, kurią jam duoda šeimininkas, kad padarytų jį geresniu tarnu, bet ir ima svajoti apie kitokį gyvenimą. Užtektų tiek nedaug, kad Drakula tiesiog būtų atsargesnis. Bet net ir tiek Tamsos Princui gali pasirodyti per daug.
Kita siužeto dalis - netikėta, nors ir labai logiška. Pareigūnė Kvinci (Quincey) kovoja su blogiu, bando pasodinti piktadarius už grotų, bjaurius gangsterius kurie jau nė nebeslepia savo nusikalstamos veiklos, mat nupirkti, panašu, galima visus. Išskyrus Kvinci. Jos moralė neparduodama. Tik ką gi ji viena gali padaryti?
Gijos ima jungtis ir pintis draugėn, kai Renfildo poreikiai persipina su Kvinci poreikiais. Kildami iš labai skirtingų gyvenimo kampų, šie du veikėjai vienas kitą puikiai papildo ir dviese, panašu, jau gali atsverti Drakulą. Vampyras, parašytas, kaip senojo pasaulio reliktas, kas puikiai atitinka klasikinį Grafo Drakulos įvaizdį. Kažkada įsikūręs Naujajame Pasaulyje per apsukrumą ir galia susigundžiusius žmones, savo inovatyvios gyslelės, panašu, jis neprarado ir dabar savo galiomis ketina suvilioti ir modernius piktadarius.
Filmas parašytas labai gerai. Juokai - nesudėtingi, nepergalvoti, visi savo vietoje, nėra to cringe faktoriaus, kuris dažnai jaučiamas parodijose. Tiek istorija, tiek ir alegorijos joje - logiškos ir šviežios, kas man nuoširdžiai labai patiko. Vizualiai filmas irgi geras, nors netrūko ir absurdo, bene sprogstančių ir lūžtančių kūnų, kraujo fontanų.
Verdiktas: 5/5, puikiai praleidau laiką. Smagu, kad vis dar randama naujų būdų parodyti tokią seną istoriją.
Vietoje žieminio redbull gavom Blue Edition. Kai radau ten tą Green Edition - sunerimau ar gausim vasarinį redbull. Nemeluosiu, man "kalendorinės" žiemos ir vasaros, rudenys ir pavasariai mažai ką reiškia, žinau, kad pavasaris tikrai čia, kai pareina vasarinis Redbull, ir ruduo, kai atsiranda žieminis.
Orai, laimei, pagerėjo, pavasariniai snygiai baigėsi, saulutė pašvietė, akcijos šen ten sužibėjo ir išdygo mano Redbull Summer Edition: Juneberry, tipo medlieva kažkokia ten, ir nudžiugino, kad taip, pavasaris jau tikrai čia.
Tarpinio varianto tarp dangaus ir kobalto mėlynumo skardinėje toks ne itin patraukliai violetinis gėrimas, malonaus ir unikalaus medlievos (juneberry) skonio. Verta paragauti jau vien dėl to, kad tikrai neesam pratę prie tokių, lyg mėlynių, lyg miško uogų. Įdomus, nesiskundžiu. Man turbūt visais laikais skardinės patinka labiau nei patys gėrimai (išskyrus White Edition, kokosinis su mėlynem, ten vat yra TAS).
Verdiktas: Viskas, mano vasaros užgaidos bene išpildytos. Esu paprastas žmogus, daug nereikia.
