Žaidime esate mielas oranžinis katinukas, paklydėlis, kuriam nepasisekė šuolis. Nuo sienos vidaus nukritote į tai, ką ta siena saugojo - uždarytą miestą, paskutinę žmonijos viltį, kuriame... nėra žmonių. Jame gyvena tik kompanionai robotai, kurie laukdami savo žmonių, panašu, sukūrė savo visuomenę ir jau į kažką evoliucionavo. Gyvenamoji zona, kurios vis mažėja, sudaryta iš kelių lygių, kurie kyla aukštyn. Kuo aukščiau, tuo viskas moderniau, mat didžioji dalis pavojų slypi ten, apačioje...
Mat robotai nėra vienintelė gyvybė šioje neonu ir avariniais žibintais apšviestoje tamsoje. Čia klesti ir kažkoks padaras, kažkoks avilio mąstymo vabalas, kuris evoliucionuoja per greitai, kad nuo jo būtų galima sėkmingai gintis. Jis apauga viską, iš kur nėra išvalomas ir labai neseniai pažengė iki gebėjimo ėsti ir metalą.
Nenuostabu tad, kai tu, paklydėlis, atsibastei ten iš tamsos ir gelmių - visus išgąsdinai. Bet, supratę, jog nekeli jiems grėsmės, robotai labai noriai imasi padėti tau kilti aukštyn. Galų gale, juk jeigu pavyks tau, tai gal būt... Gal būt vilties bus ir jiems.
Žaidimas yra absoliučiai nuostabus. Juoksitės, džiaugsitės, bėgsite, šluostysitės delnus nuo prakaito ir keiksit, kam jums jo kūrėjai taip stipriai dūrė right in the feels. Jis tikrai nereikalauja nei daug išmonės, nei daug pastangų, ir bus prieinamas tiek jau žaidimų veteranams, tiek ir naujai pradedantiems. Valdymas - beveik tobulas, vaizdai - nuostabūs. Baisios dalys - na, baisokos, bet tereikia karto ar kito, kad suprastum kokia strategija toje vietoje tiks labiausia.
Tikrai labai, labai rekomenduoju. Padarykite sau paslaugą ir pasilepinkite Stray žaidimu.
