EG | Monster Ultra Black

Žinot turbūt jau Ultra White, seniai jis parduotuvėse. Koks keistas tas jo skonis, kuris tarsi ir neturi jokio konkretaus skonio be to fakto, kad saldu kažkas? Tai va, kaip galvojat, kas būtų visiška jo priešingybė?

Imdamas Monster Ultra Black galvojau labai daug dalykų: cinamonas, imbieras, gvazdikėlis, kokie nors kiti aitrūs prieskoniais, stiprus skonis, gal net saldymedis, ar kakava / šokoladas. Tikrai, nei per šimtus metų nebūčiau pagalvojęs apie kažką tokio nuobodaus ir nuvalkioto, kaip vyšnios.

Monster Ultra Black yra juodųjų vyšnių skonio, kas yra tiesiog vyšnių skonis. Ant tiek... Neįdomu, kad tiesiog... Aš tiesiog be žodžių. 

Verdiktas: Ne. Tiesiog ne. Vyšnios - nuobodu, tiesiog vat paprastos vyšnios be nieko yra absoliučiai baisiai nuobodu, kaip tai gali būti ULTRA BLACK?! 

EG | Redbull Winter Edition: Fig + Apple 2022 | Figos ir Obuoliai

Vietoje žieminės Redbull variacijos šiemet (pernai) gavom tą Blue Edition, kurią jau aprašiau, kai skardinę gavau iš kito Baltijos trejeto krašto. Nelabai man tas, skanus, bet apart dar skardinės ar dviejų - daugiau jokių planų jo pirkti neturiu, tad šiek tiek nusivyliau.

Laimė, yra draugų, kontaktų, kurie padėjo su Winter Edition 2022 ir atsiuntė man porą skardinių labai gražios šaltos žalios spalvos Redbull'io. Figų ir obuolių skonio, taip laukiau, taip tikėjausi ir... Na... Tiesą pasakius, nieko ypatingo.

Su Redbull yra problema, kad kai jie apjungia du skonius - vienas pernelyg dominuoja. Tai čia toks gavosi lyg vidutinio obuolio skonio gėrimas. Net ne rūgštaus, o tiesiog tokio, meh obuoliuko, kur gal pavėsy augo, gal šiaip kur iš sodo krašto, kur "negadnos" susodintos dėl grožio. Figos niekur nerasta.

Verdiktas: Ai.

drakula | Renfieldas | 2023

Kai pasirodė tie pirmieji Renfield filmo kadrai, nuotraukos su Nicholas Cage raudoname velveto kostiume, nemeluosiu, sunerimau. Visų pirma tai, Nicholas Cage. Visų antra - raudonas velvetinis kostiumas, jūs rimtai? Kas čia, Saints Row? Ir, visų trečia - NICHOLAS CAGE. Bet nuo Drakulos manęs nieks niekada neatbaidys, tad žinojau, kad pažiūrėti vis tiek reikės.

Vakar vat ir pasitaikė proga. Dabar jau žinodamas, kad tai bus tamsi komedija ir dėl to mažiau nerimaudamas į kokią velniavą veliuosi, susipakavau draugus ir išvykau žiūrėt.

Filmas prasidėjo su trenksmu. Duokle 1931-ųjų Drakulai su Bela Lugosi, o tada išsirutuliojo į visiškai savitą ir unikalią istoriją, tokią tamsią ir kartais net absurdiškai kruviną komediją su puikia narcisizmo alegorija.

Siužetas klostosi dviem paraleliomis linijomis: vienoje stebime Renfildą, tarnaujantį blogiui. Pačiam Grafui Drakulai. Senajam vampyrui gyvenimas tėra ciklai: žudai, ateina nužudyti tavęs, tu nužudai juos, tada pabėgi, kad neateitų daugiau, išsilaižai žaizdas pagal poreikius ir tęsi. Kraują, užuovėją ir visus kitus poreikius patenkina tas tarnas, Renfildas. Šis, tuo tarpu, ne tik ima suprasti, kad papuolė į pinkles, iš kurių negali ištrūkti, į toksiškus santykius, kuriuose neturi jokios galios apart tos, kurią jam duoda šeimininkas, kad padarytų jį geresniu tarnu, bet ir ima svajoti apie kitokį gyvenimą. Užtektų tiek nedaug, kad Drakula tiesiog būtų atsargesnis. Bet net ir tiek Tamsos Princui gali pasirodyti per daug.

Kita siužeto dalis - netikėta, nors ir labai logiška. Pareigūnė Kvinci (Quincey) kovoja su blogiu, bando pasodinti piktadarius už grotų, bjaurius gangsterius kurie jau nė nebeslepia savo nusikalstamos veiklos, mat nupirkti, panašu, galima visus. Išskyrus Kvinci. Jos moralė neparduodama. Tik ką gi ji viena gali padaryti?

Gijos ima jungtis ir pintis draugėn, kai Renfildo poreikiai persipina su Kvinci poreikiais. Kildami iš labai skirtingų gyvenimo kampų, šie du veikėjai vienas kitą puikiai papildo ir dviese, panašu, jau gali atsverti Drakulą. Vampyras, parašytas, kaip senojo pasaulio reliktas, kas puikiai atitinka klasikinį Grafo Drakulos įvaizdį. Kažkada įsikūręs Naujajame Pasaulyje per apsukrumą ir galia susigundžiusius žmones, savo inovatyvios gyslelės, panašu, jis neprarado ir dabar savo galiomis ketina suvilioti ir modernius piktadarius.

Filmas parašytas labai gerai. Juokai - nesudėtingi, nepergalvoti, visi savo vietoje, nėra to cringe faktoriaus, kuris dažnai jaučiamas parodijose. Tiek istorija, tiek ir alegorijos joje - logiškos ir šviežios, kas man nuoširdžiai labai patiko. Vizualiai filmas irgi geras, nors netrūko ir absurdo, bene sprogstančių ir lūžtančių kūnų, kraujo fontanų. 

Verdiktas: 5/5, puikiai praleidau laiką. Smagu, kad vis dar randama naujų būdų parodyti tokią seną istoriją.

EG | RedBull Summer Edition - Juneberry

Vietoje žieminio redbull gavom Blue Edition. Kai radau ten tą Green Edition - sunerimau ar gausim vasarinį redbull. Nemeluosiu, man "kalendorinės" žiemos ir vasaros, rudenys ir pavasariai mažai ką reiškia, žinau, kad pavasaris tikrai čia, kai pareina vasarinis Redbull, ir ruduo, kai atsiranda žieminis.

Orai, laimei, pagerėjo, pavasariniai snygiai baigėsi, saulutė pašvietė, akcijos šen ten sužibėjo ir išdygo mano Redbull Summer Edition: Juneberry, tipo medlieva kažkokia ten, ir nudžiugino, kad taip, pavasaris jau tikrai čia.

Tarpinio varianto tarp dangaus ir kobalto mėlynumo skardinėje toks ne itin patraukliai violetinis gėrimas, malonaus ir unikalaus medlievos (juneberry) skonio. Verta paragauti jau vien dėl to, kad tikrai neesam pratę prie tokių, lyg mėlynių, lyg miško uogų. Įdomus, nesiskundžiu. Man turbūt visais laikais skardinės patinka labiau nei patys gėrimai (išskyrus White Edition, kokosinis su mėlynem, ten vat yra TAS).

Verdiktas: Viskas, mano vasaros užgaidos bene išpildytos. Esu paprastas žmogus, daug nereikia.

Kaip Piktadarys: Moriarty

James "Jim" Moriarty iš BBC Sherlock serialo yra bene labiausia piktadariška jo versija iki šių dienų. Dvilypiškumo čia tiesiog nėra. Moriartis yra psichopatas, genijus nusikaltėlis, ir Šerloko Holmso rimčiausias priešininkas.

Moriartis savo nusikalstamą karjerą pradėjo anksti, nužudęs berniuką nuodais. Sunku teigti, kad nuo to taško jo veikla tik tobulėjo, nes net ir tos bylos niekas neišsprendė iki jis pats jos pėdsakus įdavė Šerlokui. Tvirtai teigti galima tik tai, kad jis iš ties tapo kūrybingesnis savo veikloje, bei išsiplėtė į tolimesnius horizontus, taip, pamažėle, tapdamas Konsultuojančiu Nusikaltėliu (atsvara Konsultuojančiam Detektyvui - Šerlokui).

Seriale, tiesiog prieš mūsų akis, su savo Šerloko obsesija, jis demonstruoja visas blogiausias psichopato savybes. Jis pasiryžęs bet kam, kad tik atkreiptų Šerloko dėmesį ir įveltų jį į savo žaidimus. Na, o supratęs ar tiesiog nusprendęs, kad Šerlokas nėra toks geras, kokiu jį laikė - visiškai praranda susidomėjimą ir netgi nusivilia.

Moriarčiu sunku nesižavėti. Visa jo persona apgalvotai sukurpta taip, kad verstų žmones jaustis nepatogiai, nemaloniai, gal netgi erzintų. Nuo plataus nuotaikų diapazono, kurios gali būti tiek tikros, tiek ir puikiai suvaidintos, iki begalės įvairiausių balsų ir manierizmų. Būtent tai, o ne būtinai jo sukti žaidimai, kuriais jis spaudė Šerloką, ir nurodė mano mylimiausią jo charakterio savybę: absoliutų poreikį į kokias nors linksmybes, ką nors, kuo galėtų užsiimti, kad tik nebūtų nuobodu. Gudrus ir protingas, Moriartis lengvai žaidė abiem Holmsų broliais. O, kaip vėliau sužinome, mielai prisidėjo ir prie jų mažosios sesutės pinklių. Vis vardan laisvės nuo to nepakenčiamo nuobodulio tarp nuobodžių, eilinių mirtingųjų...

Moriartis įkūnija Nusikalstamą Imperiją: apgavystėmis, žaidimais ir pinklėmis jis tapo žmogumi su raktais pasaulyje, pilname užrakintų durų. Tik štai rašau ir galvoju, ar istorijai judant į priekį ir jam išreiškus tokį baisų nepasitenkinimą Šerloku, išvadinus jį nuobodžiu... Ar jis pats, tyčia ar ne, nepasekė tuo pačiu keliu? Į žaidimo pabaigą ima aiškėti, jog jo genialios idėjos yra daugiau dūmų ir veidrodžių žaidimai, kas vis tiek - įspūdinga, mat panašu jog tik tiek ir tereikia, kad visus apdumtum, įskaitant ir didįjį Šerloką Holmsą. Bet nejaugi to užtenka pačiam Moriarčiui?...

EG | Monster Hamilton: Zero Sugar - Naujas Hamilton pavidalas ir skonis

Lewis Hamilton Monster'is buvo vienas mano mylimiausių. Toks lengvas vynuogių skonis, pakenčiamas saldumas, labai gaivus, kai atšaldytas. Tiek rafinuotas, kiek monsterio skarba gali būti. Buvo liūdnoka, kai ėmė ir dingo. Bet dingęs buvo ir Doctor, tik paskui grįžo, pilnu pajėgumu. Maniau sau, vat, gal tada ir šis sugrįš. Ir ką jūs manot? Grįžo. Tik, kaip pusbroliai iš kaimo, išvykę padirbėti į Ameriką - grįžo pasikeitęs.

Mėlynoje skardinėje dabar slepiasi visiškai kitoks, nors vis dar tikrai labai geras gėrimas. Šiek tiek tirštesnis, panašesnis į juiced, bet dar ne toks sirupinis, jei tų nemėgstate, labiau, kaip Monarch. Vis dar gan gaivus ir labai maloniai - kalorijomis ir cukrumi - tolygus Ultra serijai.

Naujasis Hamilton yra kaulavaisių skonio (slyvos visokios, nektarinai ir pan), kas labai nustebino, nu nes tikrai labai skanu, o aš nedaug tų kaulinių mėgstu. Bet šitas toks kaip geltonos, pernokusios slyvos iš močiutės sodų, persprogęs nektarinas, kur negali valgyt taip, kad per alkūnę netekėtų, gal kokia vyšnia, truputį rūgštumo pridėt. Tikrai labai geras skonis.

Verdiktas: Kad jau vaisių kauliukai, pas mus vadinami kauliukais, tai ar avokadas be savo kaulo, visgi tikrai yra bekaulis avokadas? As in... boneless?

Kaip Piktadarys: Elijah Kamski

soukyan.redbubble.com

Detroit Become Human yra vienas mano mylimiausių visų laikų žaidimų, nepaisant keistų trikdžių ir problemų. O Elijah Kamski, androidų tėvas, yra vienas mėgstamiausių lanksčios moralės antagonistų. Nuo pirmos susipažinimo akimirkos jį sunku matyti, kaip ką nors kito nei tas toks tikras, evil genius tipo genijus-piktadarys. Norint nuomonę pakeisti - reikia susikaupti ir atkreipti dėmesį į pokalbio eigą, bei gal būt net peržaisti jo misiją, kad pasverti dvi skirtingas reakcijas. Žodžiu, tenka padirbėti...

Būdamas 16 metų, Elijah baigė universitetą ir dėl pigios komercinės nuosavybės - persikėlė į Detroitą, kur įkūrė CyberLife kompaniją ir pradėjo dirbti prie androidų, naminių kompanionų, gamybos. Jie turėjo pakeisti žmones sunkiausiuose, neįdomiausiuose, pavojinguose ir kitaip nenorimuose darbuose. Idilė: robotai perima blogiausius darbus, ko pasėkoje žmonės gali persikvalifikuoti į geresnius, taip skatinant progresą ir gyvenimo kokybės gerėjimą. Sunkus darbas ir nesėkmės Elijah ambicijų pamatyti būtent tokią ateitį - nenuslopino ir galiausia jam pavyko sukurti tą idealą. Tiuringo testą išlaikiusį androidą. Persilaužimas įvyko atradus biokomponentus ir Thirium 310, kuris juose atstojo kraują, perduodamas duomenis ir energiją tūkstančius kartų greičiau, nei mūsų kraujas. Paprastų civilių šis skystis vadinamas tiesiog mėlynuoju krauju.

Pirmasis androidas išlaikęs Tiuringo testą buvo Chloe. Akivaizdu jog šis įvykis Kamskiui tikrai labai daug reiškė. Kai pasklido gandai apie jo nesutarimus su akcininkais dėl CyberLife ateities vizijos, po kurių jis gan greit atsistatydino iš CEO pareigų, Elijah persikėlė gyventi į užmiestį, supamas daugiausia androidų. Iš kurių ne vienas, jeigu ne dauguma, buvo sukurti pagal Chloe modelį.

Su Kamskiu susitinkame būtent ten, jo turtingo atsiskyrėlio eroje, uždaroje viloje prie vandens, su idilišku vaizdu į tolimą miesto panoramą. Mūsų valdomas veikėjas, RK800 modelio androidas vardu Connor, sukurtas būti pagalbiniu detektyvu ir derybininku, drauge su Leitenantu Andersonu, atvyksta pas Kamskį androidų sukilimo kreivės aukštumose, bene tyloje prieš baisiausią audrą, su viltimi, kad jis galės padėti, atsakyti į kokius nors klausimus ar kitaip suteiks informacijos. Kamskis, kalbėdamas su Connor skatina jį sverti atsakymus, vis baksnodamas į programavo pateikiamus, apibrėžtus teiginius, taip spausdamas Connor ieškoti savęs, tikrosios savo nuomonės. Ir galiausiai sutinka suteikti jiems informacijos, jeigu Connor išbandys jėgas Kamskio Teste, skirtame patikrinti ar androidai, mašinos, dirbtinis intelektas, geba jausti empatiją. Jo paties žodžiais, Tiurino testas juk tik paprastas algoritmų ir apskaičiavimų gebos klausimas, kuris žmogiškumo neparodo.

Parklupdęs vieną iš Chloe modelių priešais Connor, Kamskis duoda jam ginklą ir paprašo rinktis: jis gali įrodyti esąs gera, klusni mašina ir ją nušauti vardan visų gerovės. Tuo atveju Kamskis jam atsakys į visus klausimus. Arba... Jeigu Connor mato joje daugiau nei vien bejausmę mašiną ir jos nušauti negali... Na, jis juk negali bendradarbiauti su sukilėliais, ar ne?

Čia ir prasideda darbas. Jeigu su Connor pasirenkate nušauti Chloe, Kamskis iš kart praranda susidomėjimą, tampa šaltas ir bene abejingas. Jis sutinka atsakyti tik į vieną klausimą ir nors suteikia visą reikiamą, ar bent turimą informaciją, tą padaro gan suktai, per filosofinę prizmę. Bet jeigu Connor merginos nušauti nesutinka... Nepaisant to, jog Kamskis negali suteikti informacijos, jo susidomėjimas ir entuziazmas labai ryškiai kontrastuoja su prieš tai matyta reakcija, tad teigti, jog tai nėra būtent tas pasirinkimas, kurį jis vylėsi pamatyti, būtų sunku.

Galų gale, Kamskis vis vien ištiesia šiokią tokią pagalbos ranką ir informuoja Connor apie savo programose paliekamas atsargines išėjimo duris. Dėl viso pikto.

Anot Kamskio androidai yra kur kas pranašesni už žmones. Susirėmimas buvo neišvengiamas. Ir kad jau nežinome, kur tiksliai jis taip labai nesutiko su akcininkais, kad pasitraukė iš savo mylimos kompanijos, belieka tik spekuliuoti ar jis nepadarė nieko, kas paspartintų tą įvykių eigą. Juk anot paties Kamskio, programose jis palieka atsargines duris, dėl viso pikto. Iš jo bendravimo su Connor galima daryti išvadas, jog tos durys yra skirtos būtent androidamas. Kaip galimybė išeiti iš už programavimo ribų. O ne žmonėms, norintiems juos "pataisyti".

Šią nuomonė dar labiau kursto ir blogiausia įmanoma pabaiga, galima tik tuo atveju, jeigu visi protagonistai pralaimi savo kovas. Scenoje rodomas Kamskis, t.y. ne prezidentė, ne tie patys akcininkai už CyberLife vairo, ne kiti svarbūs žmonės, androidų sukilimo dalyviai, bet iš CyberLife tada pasitraukęs Kamskis, kuris grįžta į savo CEO rolę. Jis užtikrina interviu vedėją, kad viskas bus gerai, androidai - tik mašinos ir taip toliau. Bene bakstelėdamas: kas jūs tokie be savo Daktaro Frankenšteino, sukūrusio gyvybę, ar matot, kokio kataklizmo vos nesukėlėt, kai nusisukot nuo kūrėjo (jis dėvi marškinėlius su Mary Shelly profilio siluetu, kuriame raudonai užrašytas Frankenšteino knygos tekstas, jo dalis)? Tokiu agresyviu manevru, net jeigu niekas niekada negalės įrodyti, jog jis kažkaip prisidėjo prie androidų sukilimo, Kamskis tikrai privers akcininkus susitaikyti su jo vizija. Juk, akivaizdu, jis žino geriau...

Na, o jeigu dar negana... Egzistuoja nepanaudotas ar netgi ištrintas garsinis failas, kuriame pateikiama ta pati ankščiau minėta scena. Bet po interviu Kamskis kreipiasi tiesiai į Chloe, teigdamas, jog sekantį kartą revoliuciją ves jis pats ir tada jie jau tikrai laimės.