Kanapės jau seniai "ant bangos", kaip skonis, nepaisant to, jog pačios labai ten kažkokio skonio per daug neturi, ko pasėkoje, kiekvienas kanapėmis paskanintas produktas - vis kitokio skonio. Bet kuriuo atveju, Cult šiek tik nustebino, paleidęs natūralaus kofeino gėrimą, kuris savo žalių ateivių ir specifinės floros skardine aiškiai ir be to mažo žodelio "hemp" rėkė, jog yra kanapių skonio.
Kai buvau vaikas, kaime nuo kelių ten augusių palei tvorą krūmų nurinkdavome svarainius, juos apibarstydavome cukrumi, kuris dėl jų pačių sulčių - aptirpdavo, riekeles padengdamas traškia plutele, ir sudžiovinę - valgydavome. Būdavo labai skanu, mėgau kur kas labiau, nei džiovintus obuolius, nepaisant to, jog anie turėdavo geresnę tekstūrą. Plius, šiuos suvirus išeidavo labai skanus, saldus kompotas. Kurio skonis bene identiškas šiam Cult gėrimui. Kaip? Kodėl? Nežinau.
Pradėkime nuo vieno iš ramesnių, Martijn Doolard. Italijos Alpėse, ant kalno 1200 aukštyje, Val Pellice, dvi valandos nuo Turino, netoli sienos su Prancūzija, jis nusipirko beveik 6 arus žemės, su dviem namukais iš sausakmenio (kaip lietuviškai "dry stone"? ). Be kanalizacijos, elektros, ar iš vis - ko nors daugiau nei grindys ir sienos, nes stogas irgi kiaurokas, tik su vandens tiekimu iš akveduko, Martijn imasi projekto: susikurti sau gyvenamą vietą. Kvapą gniaužiantys vaizdai motyvacijai turbūt tikrai netrukdo. Bent jau tikiuosi, nu nes taip gerai žiūrisi...
Toliau: Miniminuteman, Milo, per kurį leidausi į ilgą kelionę žemyn YouTube triušio urvu, nes jis pateikė būtent tokį turinį, kokio jau seniai labai norėjau: archeologija, antropologija, istorija... O YouTube mėgsta prikišt tada, ei, žiūrėjai ten kažką lygiai 3 sekundes, še dar panašių. Žodžiu, pažiūrėjau šio charizmatiško vaikino laidas ir prenumeravau dar bent keturis kanalus.
Vienas iš tų per Milo atrastų kanalų yra Kings and Things, kurio vedėjas ar kūrėjas koncentruojasi į tokią mažiau linksniuojamą, rečiau matomą, girdimą istoriją, biografijas ir pan. Nemažai trumpų vaizdo įrašų, keli labai geri grojaraščiai, jau beveik viską ir sužiūrėjau.
Na, ir pabaigai dar šiek tiek ramaus atsipalaidavimo smegenims: MochaMilk. Kanalas apie du kudlius, Mocha - pomeraną ir Wooyoo - Samojedą, kurie būtent dabar gavo pasidžiaugti dideliu kiekiu sniego. Labai gerai žiūrisi su rytine kava. Gyvūnai ir sniegas kažkaip visada gerai nuteikia.
Oni komiksas, išleistas Dark Horse, buvo parašytas (David Land) ir nupieštas (Lorraine Reyes, Sunny Lee, Norman Lee ir Ken Lugo), kaip pagalbinis įrankis žiniai apie žaidimą paskleisti. Jis išleistas 2001 metų pirmame ketvirtyje, berods nuo Vasario iki Balandžio, ir pasakoja istorija apie keistas, į
vaiduoklius panašias būtybes, kurios gąsdina net Sindikato žmones.
Apie Komiksą: Pasklidę gandai, apie į vaiduoklius panašias būtybes, pasiekia ir TCTF ausis. Konoko, kuri vieną tokią dvasią matė, kai vijosi Sindikato vagis, imasi tyrinėti fenomeną. Tam jai reikia informacijos ir kokių nors siūlo galų. Tik, panašu, dauguma matomų jau ir taip veda į Sindikatą...
Mano Nuomonė: Nepaisant to, jog pati istorija - silpnoka, skaityti buvo be galo įdomu. Gavau pamatyti žaidimo pasaulį - kitu kampu. Visus tuos glotnius dangoraižius, lūmančius virš begalinių tuščių miesto aikštės ar gatvių erdvių, kur žmonių, panašu, ne tiek ir daug. Konoko čia gavo pabendrauti su žmonėmis - akis į akį, tiek su vadu Grifinu, tiek ir su kitais, įtartinais tipais, kurie gal būt ją laiko drauge, ar bent jau bendradarbe iš pareigos (ranka ranką plauna). Istorija nagrinėja SLD (simulated life doll, gyvenimą imituojančias lėles, auginamus androidus, su tam tikrų, kartais ir konkrečių asmenų asmenybių raštu smegenyse, dažniausiai kuriamų tam, kad stebėtų konkretų asmenį, padėtų jiems jų darbe), bet tam, kad ta istorija mums būtų perteikta, gauname pamatyti tiek Sindikato darbą, gerai ir taikliai pabarstytą juokais (pvz.: klerkas vardu kreipiasi į vagį, kuris pasiteirauja, kaip laikosi šio šeima, suprask, jų interakcijos yra labai dažnos), tiek ir išorinį jo ratą iš vidaus (žaidime daugiau brutaliai iriamės link centro).
Mėgstantiems tą žaidimą - tikrai rekomenduoju užmesti akį. Tiems, kas to žaidimo net nežinote, jei domitės kiberpanku, kaip žanru, tai paskaityti tikrai irgi galite, ten nėra nieko, ką turėtumėte iš anksto žinoti.
Išėjau pasidžiaugt sniegu, kol dar nesugalvojo visas nutirpt. Taikiausi ant mažiau vaikščiotų takų, kad gaut tą autentišką, šviežio, neištrypto sniego pramynimo potyrį. Ir, kažkodėl, vis galvojau, kaip noriu vėl paskaityti Grafą Montekristą. Nelabai nusimato tam laiko, bet tikrai labai norėčiau. Viena mylimiausių mano knygų, istorijų. Net tą keistą anime žiūrėjau, Gankutsuou, kuris man tikrai labai patiko... Tai bene vienintelis knygų blogo minusas. Nei antrą tą skaitymą norisi aprašinėt, nei laiko tam yra. Per ilgos naujų, neskaitytų knygų eilės.
Parėjau iki kelių šlapias ir jau vyliausi šokt į dušą, bet kur tau, pašto dėžutėj - lapukas, ateikit pašto, nieko neradom namie, nepaisant to, kad namie visada kas nors yra. Tai apsisukau, dar kartą laukan, į paštą.
Siuntinukas parėjo iš vienos mano mėgstamiausių IG paskyros turinio kūrėjų. Gavau labai gražų atviruką ir saldainių iš Mianmaro. Labai mėgstu nematytus dalykus, tai tikrai buvo verta eit antrą kartą.
Saldainių pakelis pilnas individualiai į popieriukus (ne plastiką) susuktų tokių, kaip dribsnių. Visiškai apvalių, plokščių gabalėlių tamarindo vaisiaus, kuris šiaip jau šiek tiek rūgštokas, bet čia matyt sumaišytas su cukrumi ir, kad nesiklijuotų, pabarstytas pudra ar miltais. Jų popierėlyje yra apie penkis, o saldžiarūgštis skonis šiek tiek primena tuos raudonus raugerškio saldainius iš vaikystės. Labai skanu.
Nebloga diena. Galvoju, pasidarysiu arbatos ir gal visgi bent pavartysiu Grafą Montekristą, a? Ką galvojat?
Ar turit kokį nors mėgstamiausią užkandį? Dabar sėdžiu, galvoju... Vaisius tai tikrai persimonas. Bet iš tų kur skanėstai šiaip, tai net nežinau...
Raganiaudamas apėjau visą miestą (The Witcher: Monster Slayer). Medžiojau monstrus, atkerėjau strigą, eilinė diena. Kaip ir eilinis nuovargis, po kurio reikėjo pasikrauti baterijas. Sumečiau, kad jau tiek prisivaikščiojau, jau tikrai galiu nusipirkt ko nors pripumpuoto kofeino.
Dynami:t Energy Drink yra labai žemai mano pasirinkimų skalėje. Bet, kai pamačiau naują, pavadintą "Lichee Spritz", sumečiau, kad reikia suteikti jam šansą ir įvertinti sąžiningai. Labai džiaugiuosi šiuo sprendimu.
Labai gaivus ir lengvas skonis, jaučiasi bent jau ličio skonio idėja. Tikrai gerčiau dar.
Na ką, su dracember'iu baigiasi ir visi metai. 2021-aisiais tikrai buvo labai daug blogo. Tiek pasaulyje, tiek asmeniniame gyvenime. Bet tame asmeniniame buvo ir labai daug gero. Stiprių, gerų dalykų, dėl kurių buvo verta juos atkentėti. Va tokie būtų mano karūnos žėručiai:
Dracember'is. Radau tiek daug neskaitytų Drakulos knygų, kad dar ir kitiems metams liko. Panašu jog Vladas Drakula pagaliau lipa į platesnius mainstream'o vandenis. Kaži ar ne dėl to BBC serialo? Prie to paties į rankas pateko ir prieiga prie tiesiog begalybės filmų, teatrų įrašų, bei netgi komiksų, tad kitais metais irgi galite tikėtis ko nors panašaus. Gal net ir geresnio. Tikiuosi, jog norėsite sudalyvauti ir patys, juk Dracember'iui tiktų ir kiti vampyrai.
Kiberpankas. Iš naujo atradau savo seną meilę, Oni, parašiau penkis, labai ilgus blogo įrašus ir pagaliau sugebėjau nutapyti tikrai gerą Muro Hasegawa portretą. Gal kitais metais sugebėsiu tokį sukurpti ir Mai Hasegawa.
Menai irgi gavo prakurų, ypač skaitmeniniai. Ko pasėkoje šiek tiek apslopo komisinių tapymas, bet, ei, tikrai nepamiršau dviejų miegalių gėlėse, jie tikrai, su laiku, bus. Taip pat, kampe stovi visa krūva pridovanotų drobių tapymui, tad pažiūrėsim dar, kur tie kiti metai nuves.
Netflix'as, manau irgi davė gero. Nuo Squid Game, iki Raganiaus tiek ir dar šiek tiek, tikrai labai daug smagių dalykų susižiūrėjo. Rekomendacijos tikrai visada laukiamos.
Jei neklystu, tai šie metai pasitaisė, kai atradau naujų draugų, atnaujinau kontaktus su senais, bei išsprendžiau, kas buvo neišspręsta su tais, kurie visada mane palaikė. Tikiuosi, kad jų vardų man minėti net nereikia ir jie patys žino, kokie man yra svarbūs: amžių lenkianti išmintis, bendravimas, supratingumas - neįkainojami. Jūsų laikas ir rūpestis veda mane pirmyn, ačiū jums.
Na o jūs, mielieji, mano nesami, gal būt būsimi draugai, skaitytojai. Jums linkiu, jei dar neradote, atrasti tas draugystes, kur žmonės - kaip šeima, kur jaustumėtės saugiai, jaukiai ir nebijotumėte pasisakyti. Linkiu ir sveikatos, kad jokia bjaurastis nelystų. Bei drąsos toliau žingsniuoti pirmyn. Tikrai sugebėsit, pamatysit.
Hedgerow Teatro "Dracula" yra toks labai paprastas, bet geras Stokerio knygos teatrinis pastatymas, su keletu subtilių, bet gerų pakeitimų.
Apie Spektaklį: Liusę ima kamuoti tie patys negalavimai, kurie pražudė Miną, tad nieko nelaukęs, daktaras Sevardas, iškviečia daktarę Van Helsing. Deja, pateikę simptomus - anemiška būsena, nuovargis, dvi žaizdelės ant kaklo, ir blogi sapnai - jie tikrai nesitikėjo Van Helsing pateiktos diagnozės...
Mano Nuomonė: Labai paprastas, bet puikiai sukurptas spektaklis, su žavia nedidele scena, gerais kostiumais, neblogais aktoriais, ir tikrai šauniai perpasakota istorija. Buvo labai verta pažiūrėti, toks pats tas lengvas truputis teatro tarpušvenčiu.
Rekomenduoju. Tikrai ne didelio biudžeto stebuklas, bet vis tiek smagiai suėjo su pietumis.
