Vieni pakvaišo, kiti patingėjo

  Kartais siaubingai tingiu rašyti savo blogus, o jų turiu kelis. Bet štai, sėdu, rašau, mat prisiversti vis vien geriau nei tiesiog tingėti ir spoksoti. Kaip sako - apetitas ateina bevalgant.
  Bent jau skaitau, ar ne? Dėl tam tikrų priežasčių čia apie skaitytas knygas nepasakoju, bet galiu trumpai kažką apsakyt. Tarkim, nuo paskutinio įrašo perskaičiau Edgar Allan Poe knygą, baltų lankų išleistą kaip "mažos didelės knygos" (o gal didelės mažos knygos?), t.y. "Auksinis vabalas". Ją sudarė devynios trumpos istorijos, viena juokinga, dvi baisios, trys neblogos ir trys neįdomios. Poe geriausiai pažinojau kaip vampyrą iš Kim Newman antrosios Anno Dracula knygos "Bloody Red Baron", tad platesnė pažintis turėjo ankščiau ar vėliau įvykti. Nenusivyliau, tikrai ne. Autorius turi labai savitą stilių, kuris man pasirodė net labai priimtinas. Kartais užtrunka aiškindamas, su tomis istorijos preliudijomis, bet nė sykio negalėjau pasakyti "vyruti, iš tuščio į kiaurą, gal jau gana?", kas tikrai dažnai  nutinka su daug, daug kitų knygų.

  Kita knyga kurią įveikiau, jei gerai pamenu, tai prieš Poe, buvo Susannah Cahalan "Brain on Fire: My month of madness". Labai įdomi ir netgi kiek gąsdinanti knyga, mat tai, kas ištiko autorę - gali ištikti kiekvieną, o nustatys tai - ne kiekvienam. Ir net jei nustatys - nėra garantijos, kad pagydys ir nebūsi atiduotas gydyti į psichiatrinę, ar dar blogiau - mirsi. Dabar nesigilinsim ir viso to anti/auto/en iš šios ligos biografijos nepasakosiu, bet esmė maždaug tokia - kūnas puola smegenis ir juos dėl bala žino ko ima žaloti. T.y. ne rankom ir kojom, bet bet kuriuo atveju išvesdamas asmenį iš rikiuotės. Autorė juk buvo puiki žurnalistė, o mėnesio bėgyje tapo po savimi darančia ligone, kuri gulėdavo iškišusi liežuvį ir nė kalbėti ar skaityti nebegalėjo. Jai - pasisekė. Laiku ir vietoje pasirodė puikus gydytojas, diagnozavo ir pagydė ją tiek, kad štai, turime knygą apie ją ir jos ligą. O kiek tokių, kuriems šios ligos nenustatė ir paliko su "šizofrenikas" kortelėje, kažkur psichiatrinėje?
  Dar viena perskaityta knyga būtų Richard Matheson "Aš Esu Legenda" (I am Legend). Labiausia nusistebėjau, kad ji išleista tik kiek per pusšimtį metų vėliau nuo Bram Stokerio "Drakulos", bet ir istorijos ir vampyrai skiriasi kaip diena nuo nakties. Štai puikus sub-žanrų pavyzdys, abi knygos - Siaubo žanro, tačiau viena - apokaliptinė, kita... Nė nežinau, klasikinio siaubo? Kur dėtumėt Drakulą?
  Teko matyt ne vieną "Aš Esu Legenda" filmą (Aš Esu Omega ir dar kažkoks) ir po knygos galiu pasakyti, jog visi iki vieno jie siaubingas šlamštas. Knyga - neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina.

  Perskaičiau ir lenkų autorės Sylwia Chutnik knygą "Kišeninis Moterų Atlasas". Šią knygą būtų lengvai galima pervadinti "Kišeninis žmonių atlasas", daug kuo priminė man Salingerio "Rugiuose prie bedugnės" (Catcher in the Rye), tuo tokiu priverstiniu tylėjimu, kai negali pakęst būtinybės aiškintis, juoba, kai žinai jog tai ką kalbi - vėjas tyruose, niekam nerūpi.

  Dabar skaitau tris knygas. Vieną - iš knygų klubo, į kurį įstojau prieš du mėnesius (ar tris? turbūt tris. Gal net keturis, vaje), vadinasi "The Evolution of Calpurnia Tate", kol kas nė nepradėjau, bet sakau jog jau skaitau. Pradėjau vietoje to pirmą Murakamio knygą iš serijos "Žiurkė" (The Rat), kurios beabejo gavom trečia ir ketvirtą knygas (iš tiesų tai trilogija+, o ne serija, "Dansu Dansu Dansu" yra lyg pridėtinė, o tos pirmos trys - "Hear the Wind Sing" ir "Pinball, 1973" laikomos trilogija. Nesijaudinkit, kas neskaitė pirmų dviejų, lietuviškai jų nėra ir turbūt nebus, mat jų tiražas ištirpęs, gaut siaubingai sunku, nieks neapsiima perleisti, nors reikėtų, mat sena knyga Amazon.com kainuoja per šimtą dolerių). Pradėt reikėjo, mat turiu popierinę "Avies Medžioklę", o man tiesiog galvoje virti ima, kai pagalvoju jog tai knyga iš serijos...

  O, štai ką pamiršau paminėti angliškai rašomame bloge - Anne Rice "Miegančiosios Gražuolės Trilogiją", kurią užbaigiau ir dabar net nesmagiai jaučiuosi. Priprantu prie knygų, kurias skaitau lėtai, o kai jos baigiasi - atrodo, jog kažko trūksta.

  Iš popierinių knygų pradėjau skaityti turbūt paskutinį dalyką apie Sukę Stekhaus kurį pavyks gauti iš Charlaine Harris, t.y. jos trumpų istorijų rinkinuką, iliustruotą ir vos per du šimtus lapų, stambiu formatu. Knygelė vadinasi "A Touch of Dead" (mano supratimu, ypač skaitant pirmą istoriją, tai turėtų verstis kaip "Žiupsnis Mirties" (a hint of blood, eh?), mat... na... Pelenai, fėjų dulkės. Suprantat kur link suku?). Labiausia nudžiugino autorės trumpas visų istorijų aprašas, kur minima jog Erikas Nortmanas kas met švenčia Drakulos gimtadienį, mat Drakula - jo dievaitis. Erikai, užsidirbai riebų pliusą! 

  Taip taip, vis dar žiūriu True Blood serijas, tik, kaip visada, į vidurį jos ima mane erzinti tuo nutolimu nuo knygų. Knygos man patiko daug labiau. Dar žiūriu ir Da Vinčio Demonus (Da Vinci's Demons), jų ten atrodo tik aštuonios serijos sezone, o aš dar nesugebėjau visų pažiūrėti. Tiems, kas žaidė Assassin's Creed žaidimus, tuos kuriuose herojus - Ezio Auditore da Firenze - turėtų labai patikti, išgirsite daug pažįstamų vardų, pamatysite daug pažįstamų vietų. Labai noriu pažiūrėti dar ir kokį anime, bet spaudžia Pragaras ant Ratų (Hell on Wheels), ir nepabaigtas anime Metalinis Alchemikas: Brolija (Full Metal Alchemist: Brotherhood).
 
  Ir, vertimus vis dar darau, nepamirškit, kad juodrasčiai pigesni, bet redaguoti - jau sutvarkyti. Ir nerašykit paskutinę minutę. Aš, beabejo, mielai dirbsiu iki penkių ryto, kad tik suspėčiau, bet penktą ryto mintys LABAI nesiriša.

Karšta, po velnių

  Rimtai taip. Jau kelinta diena po porą valandų per nakt miegu. Taip, langas atdaras, taip, antklodė numesta. Užmiegu ir vos ne su šuoliu iš lovos pabundu. Paprastai tebūna praslinkę dešimt minučių, jei pasiseka - visa valanda. O kai vartausi lovoje iki kokių 11 ir bandau atsigriebt - jaučiuosi, kaip absoliutus tinginys. Tada keliuosi ir pykstu ant savęs - va, dieną pramiegojai, ar labai ten tau to miego reikia? Šiąnakt dar ir skaityklė išsikrovė, mat aišku, pamiršau ją pakrauti (tam juk miego reik, smegenys atsisako bendradarbiauti), žibintuvėlis velniai žino kur, mp3 grotuvo nesinorėjo, mat užmigus kyla rizika ausinėse pasismaugti.

  Skaidrinuosi nuotaiką viskuo kuo galiu, bet jau visokios depresijos, pykčiai ir tikri galvos skausmai kimba. Pirma tai, žmonės linkę siaubingai išnaudot, o aš - leistis. Padaryk tą, aną, trečią, sutvarkyk man šitus popierius, sukurk man čia kažką tokio fancy, padaryk žurnalo maketą, išversk tekstą (už tai aš pinigus imu, velniai jus kur!), o kur dar tie visi abiturientai nelemti... Nežinau, kodėl nusileidžiu. Nežinau, kodėl sutinku, kodėl dirbu svetimus darbus šalia savų. Ne, visgi žinau, bet verčiau tokiomis nesąmonėmis nesidalinti.

  Nuotaiką kol kas taiso šiokios tokios knygos, žaidimai Metro 2033 ir Last Light, fps, ką pasirodo aš galiu žaisti, jei jie padaryti padoriai (kitu atveju ima pykint nuo kvailo judėjimo). Labai įdomūs žaidimai, gražiai sukurpti, moralizuoja kaip turi būt. Bet kita vertus, tokie ne visai normalūs žmonės kaip aš, greit įžvelgia moralės kitą pusę. Tarkim, nejaučiu didelio moralinio skausmo, jei nusprendžiu patiest visą stotį banditų, kai jie mano/Artiomo draugą prigriebė. Pft, lyg jie manęs nenušautų, jei tik matytų kur aš.

  Kas knygas liečia, tai aš turiu tokį bjaurų polinkį po dešimt iš kart skaityt. Tada einasi lėtai ir kartais piktai, mat sau pagalius į ratus kišu, kai galvoj susimaišo dvi panašios istorijos. Baiginėju "Knygų Vagilę" (puoliau skaityt, nes kažkur išgirdau, jog bus filmas. Bet po to nieko daugiau ir negirdėjau, tai ir nežinau bus ar nebus), baiginėju dvyliktą Sukės Stekhaus knygą (trylikta bus paskutinė), dar gi Magijos Doktriną pasiėmiau skaityt. Kodėl? Nežinau. Įdomu pasidarė. Vis žiūriu internete Ronio ir Hario fotografijos sklando su užrašais "kaip galima tingėt daryt magiškus namų darbus magijos mokykloje??", tai galvoju, pažiūrėsiu. Ir ką manot? Tikrai labai nuobodu... Dar turiu tris knygas apie NSO, bėda tik ta, kad tik pusiau pamenu motyvaciją, kodėl jas ėmiau iš bibliotekos. Na ir aišku dar reikia užbaigti paskutinę Anne Rice "Miegančiosios Gražuolės" dalį. Ši turi potencialo būt geriausia iš visų. Pirma knyga buvo nei šis nei tas, paprastai tik pabaigoje įvyksta kas nors įdomaus. Antroje būtent taip ir buvo - keletą princų ir princesių pagrobė. Trečioji knyga turėtų pasakot "1001 naktį". Reik per daug nesitikėt, Anne moka visą storą skyrių prastumt be veiksmo.

  Per pastarąsias keletą dienų radau labai įdomių žmonių. Viena iš jų netgi skaito mano nosferatiškas klejones, o ir vampyrų maskaradą žino. Neįsivaizduojat, kaip apsidžiaugiau! Labai retai randu žmonių, kurie tikrai žino tą žaidimą ir savu kailiu patyrė kaip labai jis įtraukia. Įdomu, kaip ten jiem sekasi MMO iš jo daryt, juk White Wolf kaip ir tebeegzistuoja, tai pagal viską galėtų ir kažką gero padaryti, kad ir be Troikos. Kol kas horizonte panašus "kablys" nusimato tik su CD Projekt Red kuriamu Cyberpunk 2077. Man Cyberpunk'as - ne pats idealiausias žanras, mėgstu labiau post-apokalipses visokias, bet pagalvojus, geriau nei Steampunk'as (nors ir tas neblogas, bet po kurio laiko ima pabost, man tarkim, po Anno Dracula knygų nesinori į tą pusę nė žiūrėt kol kas, nors tos labai patiko, bet jų apimtis tokia, kad ilgam užkemša arterijas).
  Ką ten dar radau? Na, kas žinot, kas nežinot, man labai smagu paskaitinėti viską ką galima apie Drakulą ar Vladą Tepešą Smeigiką, nesvarbu ar iš istorinės pusės, ar prikurto kažką. Vakar internete mane sužvejojo asmuo su labai Karpatišku slapyvardžiu. Išsiaiškinom, kad požiūris į Drakulesčius mūsų labai panašus. Smagu, kai vien dėl domėjimosi kažkuo kažkam nepasirodai trenktas. Juk taip būna. Juk būna, kad kreivai žiūri, kai eini su dvylika knygų glėby, mat turėtas maišelis jų jau pilnas. Būna, kad su užuojauta žiūri, jei pasakai, kad žaidi video žaidimus. O juo labiau būna, kad žmonės skuba atsisveikint, jei sužino, jog kažkada seniai seniai ketinai studijuoti istoriją.