Spalio Būtinieji: Filmai

Serialus man žiūrėti lengviau, nei filmus, nes istorija paprastai - labiau ištempta, tad nėra to tokio "reikia padaryti absoliučiai viską per maždaug 90 minučių" spaudimo smegenims. Bet kelis filmus vis tiek mėgstu vis iš naujo peržiūrėti šiurpiuoju Spalio mėnesio metu ir noriu rekomenduoti jums.

Video Žaidimai Spaliui | Serialai Spaliui | Knygos Spaliui

The Addams Family: Jau ketvirtis šimtmečio, kaip dingo dėdė Pulinys, Gomezo brolis. O, kad jau dingo, kai jiedu su Gomezu susipyko - vyriškis be galo graužiasi iki šiol. Iki pat tos dienos, kai Pulinys vėl įžengia pro duris tik... Tik jis atrodo pasikeitęs. Pamiršęs tiek brolį, tiek jų pykčius, tiek ir gyvenimą čia. Įvairias, svarbias detales, Adamsų tradicijas... 

Šį jaukų filmą dažnai pažiūriu vien nuotaikai pasikelti. Smagus ir paprastas veiksmas, pilnas to keisto humoro, būdingo Adamsų istorijoms.

Hocus Pocus: Trys raganos, kažkada pasmerktos mirti už vaikų grobimą ir žudymą, prikeliamos seno, jų pačių paleisto prakeiksmo. Ir jei joms pavyks išsiurbti bent vieno vaiko sielą - jos gyvuos - amžinai. Bėda tik ta, jog modernus pasaulis - sunkiai naviguojamas. Raganomis čia - netiki, vaikus sunku apgauti, visur pilna keistenybių ir siaubų, kurios net jas pačias gąsdina, kaip, kad juoda dervos upė vidurį laukų... Na, arba tiesiog asfaltuotas kelias.

Savito humoro filmas, kuris gerai ir linksmai susižiūri su kompanija ir dideliu maišu spragėsių. Antrojo, tiesa, dar nežiūrėjau, bet ketinu. Jei jūs jau matėt, tai parašykit ar patiko.

Sleepy Hollow: Ichebod Crane atsiunčiamas į mažą kaimelį, kuriame brutaliai žudomi žmonės galvos nukirtimu. Ir, panašu, jog tai daro pikta dvasia, begalvis raitelis ant juodo žirgo, jodinėjantis apylinkėse ir ieškantis savo paties pamestos galvos. Ir, nors iš pradžių Crane buvo skeptiškai nusiteikęs prieš dvasias, kai mirtis ėmė kvėpuoti į kaklą, jis griebėsi visų priemonių rasti išeitį iš padėties.

Filmas pakankamai šiurpus, kad vadinčiau jį siaubo filmu, nors rimtai turbūt nieko neišgąsdins. Vizuliai nuostabus, kaip ir dauguma Burtono paliestų kurinių, ir tikrai vertas peržiūrėti dar ne kartą.

Gal turite dar ką rekomenduoti į mano sąrašiuką?

Spalio Būtinieji: Serialai

Rudenį yra tiek daug ko žiūrėti, o dar ypač būtent Spalį. Bet parekomenduoti ketinu jums tik tris dalykus, baisų, jaukų ir humoristinį, panašiai, kaip ir su Video Žaidimais: 

Video Žaidimai Spaliui | Filmai Spaliui | Knygos Spaliui

Midnight Mass: Mini serialas Netflix'e, siaubo žanro, iš septynių, be galo įdomių epizodų. Jame jaunuolis, šviežiai išėjęs iš kalėjimo už žmogaus nužudymą, kai sukėlė avariją vairuodamas girtas, grįžta į miestelį saloje ir susiduria su nauju, žaviu kunigu, kuris yra pasiryžęs atgaivinti vietovės vystantį tikėjimą. Jo metodai - keisti ir ne visada ortodoksiški, mat paties kunigo tikėjimas - neįprastas ir paremtas kažkuo realiu ir apčiuopiamu. Kažkuo, ką jis klaidingai laiko angelo apsireiškimu, įsikūnijimu... Per jo pastangas suvienyti miestelį po kryžiumi ima dėtis labai keisti ir visiškai nešventi dalykai.

Serialas labai įdomus, nors ir ne nuo pat pradžių. Pirmos dvi serijos lindo sunkiai, o paskui jau išjungt nebegalėjau. Labai rekomenduoju pažiūrėti bent tris prieš nusprendžiant, ar norite tęsti.

What We Do in the Shadows: Labai linksmas serialas iš jau, nufilmuotas realybės šou stiliumi, rodo keturių vampyrų, trijų - įprastų ir vieno - energetinio, gyvenimus. Jų mėginimą gyventi ir išgyventi moderniame pasaulyje, kur pastarąjį dalyką jie greičiausia geba tik dėka savo parankinio-tarno. Kiekvienas, net pats paprasčiausias, mums kasdienis reikalas, tampa rimtu, daug planavimo ir pastangų reikalaujančiu, bene mirtinu nuotykiu. Tarkime, vakariniai šokiai mieste, ieškant šviežio kraujo, kuriame, pasirodo, būta nelegalių medžiagų...

Puikus, humoro nestokojantis serialas, kur kiekviena serija pasakoja vis kitokią ir visada gerą istoriją. Tikrai labai, labai rekomenduoju jei norite pasijuokti.

Gravity Falls: Jaukus, animacinis serialas iš dviejų sezonų, apie du vaikus atvykusius į miestelį vadinamą Gravity Falls, kur vasarą praleis su savo dėde jo namuose-parduotuvėje vidury miško. Tiesa, ne viskas taip labai čia paprasta ir nuobodu, kaip gali nuskambėti. Miškas - pilnas keistenybių ir paslapčių, o Dipper jau pirmomis dienomis atranda paslaptingą dienoraštį, pilną brėžinių ir neįtikėtinų dalykų aprašymų, kuriuos tuoj pat pasiryžta rasti ir ištyrinėti su seserimi Mabel.

Labai jauki animacija, kurią galiu rekomenduoti visiems. Temos - tikrai ne vaikiškos, pilnos siaubų ir be galo įdomių nuotykių.

Na ir pabaigai, mano laukiamiausias serialas, kuris prasidės Lapkričio 23 dieną: Wednesday. Apie Trečiadienę Addams ir jos nuotykius naujausioje mokykloje, po daugybės nesėkmingų bandymų mokytis įprastoje. Čia, gi, pilna paslapčių ir siaubų. Na, o ir bendraklasiai - neįprasti... 

Jeigu turite ką rekomenduoti ir, labai lauksiu komentarų. O gal jau ką nors iš šių matėte? 

Irn Bru

Draugė gavo du bilietus į Adamsų Šeimynėlės miuziklą ir, kad jau jos vyrui reikėjo dirbti, pasiėmė mane. Tokia tikrai gera diena gavosi, mat ji užvažiavo manęs pasiimti jau gavusi siuntinį su mano naujuoju tabletu, o aš jau turėjau gavęs naują hardą (senasis HDD sulėtėjo iki tokio lygio, kad darbas ir pramogos tapdavo laukimo kupinu erzuliu). Einant iš namų, kaip jau įpratau, patikrinau pašto dėžutę ir ten radau atviruką iš Japonijos, bei Irn-Bru iš Škotijos siuntą, kurio ji pati labai norėjo paragauti, tad tiesiog idealus laikas viskam. Sutvarkėm tą mano mylimą laptopą (vakare dar ir viską persirašiau, na, daugiau ar mažiau viską, mat šiame harde kiek mažiau vietos, tad gavau susitvarkyti savo knygų biblioteką, mat ji užima daugiausia vietos kompiuteryje, apie 80GB), apsipažinau su nauju tabletu, išmaukėm skardinę Irn-Bru kurio skonis, kaip mūsų seno gero Buratino limonado, tik gal skalsesnis, ir patraukėm Kaunan. Dar buvo laiko, tai nusivedė mane į Tado Ivanausko zoologijos muziejų, kur mane kiek pagąsdino briedžių ir bizonų dydžiai. Labai daug labai gražių iškamšų, kaulų, kaukolių, net mamuto gabalai, buvo labai įdomu.

Pačiam teatre toks perdėtai mandagus ir atseit prabangus priėmimas labai linksmino. Tekę būti teatruose svetur, kur viskas kažkaip natūraliau. Tekę būti ir teatruose tokiuose mažuose miestukuose, kaip mano, kur tave pasitinka senyva damutė su skeneriu rankoj ir skubiai visus stumia pro duris. Tad kabinant paltą rūbinėj iš galvos niekaip neišėjo ši daina:

Pats spektaklis ir geras ir vidutiniškas. Istorija tokia pusėtina, smagi, bet pusėtina. Trečiadienė ne itin Trečiadieniška, labiau priminė tikrai paprastą, per daug išlepintą paauglę, kuri klykia ant tėvų, kai negauna ko nori. Pugžlys... Apie šitą nenoriu kalbėti ir tai tikrai ne aktoriaus kaltė. Iš tiesų tai, aktoriai buvo geriausia šio spektaklio dalis. Jie tikrai stengėsi, puikiai atliko tokius vaidmenis, kokius jiems parašė, šoko, kilnojo vienas kitą, net kai matėsi, jog tai - daug pastangų reikalaujantis darbas, bei dainavo. Buvo gerų juokų, buvo nejuokingų juokų, buvo juokų, kurių daug kas nesuprato. Bet bendrai imant tikrai vertinu gerai.

Šalia manęs ten sėdėjo pora vaikų ir savo šnekomis tiesiog atiminėjo iš manęs teatro magiją! Čia, žinoma, aš juokais sakau. Buvo smagu puse ausies girdėti "jie nuleido užuolaidą, kad ten padarytų sekančią sceną" ir "tas krokodilas tai tikrai žmogus, persirengęs krokodilu".