YouTube Atradimai - 2023-01-04 - Gyvenimas automobilyje, keliaujant, kelionės po Japoniją ir gyvenimas Pietų Korėjoje

Vėl tas metų laikas, kai turiu kelis YouTube kanalus, vertus rekomendacijų. Tiesa, prisipažinsiu, kad kartais, kai per ilgai užtrunku surinkdamas jų kolekciją blogo įrašui, vienas ar kitas jau nusibosta ir nebeatrodo vertas paminėjimo. Bet štai trys, kurie atlaikė laiko spaudimą:

Nikki Delventhal: Iki šiol Nikki gyveno 2006-ųjų Prius markės mašinoj, kurioje keliavo su savo mylimu šuniuku Camper. Ją radau dėka YouTube rekomendacijų, nes tuo metu tai buvo bene mano mylimiausias turinys. Pozityvūs ir informatyvus vaizdo įrašai visada suteikia geros nuotaikos ir noro pakeliauti.

Anna Lee: Prieš tai gyvenusi ir studijavusi Londone, Anna grįžo namo į Pietų Korėją, kur ėmėsi vlogginti savo gyvenimą. Nuo užsibrėžimo pasitobulinti, imtis sportuoti ir sveikiau maitintis, iki karjeros su mylimų draugų būriu, Anna nestokoja nei charizmos, nei įdomybių parodyti savo vaizdo įrašuose. Jos kanalas, taip kaip ir mėgstu, yra visokio turinio kratinys. Nuo serialų ar filmų apžvalgų, iki kelionių pamatyti BTS grupę kur nors LA, ar tiesiog dienos rutinos, sporto salės, užkulisių filmavimo darbe.

Shinichi's World: Shinichi man parekomendavo dėl neseniai vykusių jo ir jo partnerio/vaikino kelionių aplink Japoniją po mažiau žinomas vietas. Rami ir miela energija, nuostabūs vaizdai ir seiles sunkiantys maistai - gerai nuteikia. Labai džiaugiuosi šia nauja prenumerata.

Na, o pabaigai paliksiu ne tiek su sekamu kanalu, kiek su tiesiog be galo maloniu video, kurį taip pat gavau į žinutes. Truputis magiško snygio iš Ginzen Onsen (tos karštos versmės), Japonijos.

Irn Bru

Draugė gavo du bilietus į Adamsų Šeimynėlės miuziklą ir, kad jau jos vyrui reikėjo dirbti, pasiėmė mane. Tokia tikrai gera diena gavosi, mat ji užvažiavo manęs pasiimti jau gavusi siuntinį su mano naujuoju tabletu, o aš jau turėjau gavęs naują hardą (senasis HDD sulėtėjo iki tokio lygio, kad darbas ir pramogos tapdavo laukimo kupinu erzuliu). Einant iš namų, kaip jau įpratau, patikrinau pašto dėžutę ir ten radau atviruką iš Japonijos, bei Irn-Bru iš Škotijos siuntą, kurio ji pati labai norėjo paragauti, tad tiesiog idealus laikas viskam. Sutvarkėm tą mano mylimą laptopą (vakare dar ir viską persirašiau, na, daugiau ar mažiau viską, mat šiame harde kiek mažiau vietos, tad gavau susitvarkyti savo knygų biblioteką, mat ji užima daugiausia vietos kompiuteryje, apie 80GB), apsipažinau su nauju tabletu, išmaukėm skardinę Irn-Bru kurio skonis, kaip mūsų seno gero Buratino limonado, tik gal skalsesnis, ir patraukėm Kaunan. Dar buvo laiko, tai nusivedė mane į Tado Ivanausko zoologijos muziejų, kur mane kiek pagąsdino briedžių ir bizonų dydžiai. Labai daug labai gražių iškamšų, kaulų, kaukolių, net mamuto gabalai, buvo labai įdomu.

Pačiam teatre toks perdėtai mandagus ir atseit prabangus priėmimas labai linksmino. Tekę būti teatruose svetur, kur viskas kažkaip natūraliau. Tekę būti ir teatruose tokiuose mažuose miestukuose, kaip mano, kur tave pasitinka senyva damutė su skeneriu rankoj ir skubiai visus stumia pro duris. Tad kabinant paltą rūbinėj iš galvos niekaip neišėjo ši daina:

Pats spektaklis ir geras ir vidutiniškas. Istorija tokia pusėtina, smagi, bet pusėtina. Trečiadienė ne itin Trečiadieniška, labiau priminė tikrai paprastą, per daug išlepintą paauglę, kuri klykia ant tėvų, kai negauna ko nori. Pugžlys... Apie šitą nenoriu kalbėti ir tai tikrai ne aktoriaus kaltė. Iš tiesų tai, aktoriai buvo geriausia šio spektaklio dalis. Jie tikrai stengėsi, puikiai atliko tokius vaidmenis, kokius jiems parašė, šoko, kilnojo vienas kitą, net kai matėsi, jog tai - daug pastangų reikalaujantis darbas, bei dainavo. Buvo gerų juokų, buvo nejuokingų juokų, buvo juokų, kurių daug kas nesuprato. Bet bendrai imant tikrai vertinu gerai.

Šalia manęs ten sėdėjo pora vaikų ir savo šnekomis tiesiog atiminėjo iš manęs teatro magiją! Čia, žinoma, aš juokais sakau. Buvo smagu puse ausies girdėti "jie nuleido užuolaidą, kad ten padarytų sekančią sceną" ir "tas krokodilas tai tikrai žmogus, persirengęs krokodilu". 

Siekių Lenta

Aplankyti Japoniją. Nusipirkti baisiai brangių vynuogių.

Fullmetal Alchemist: Filmas

Žanras: Mokslinė Fantazija (Science Fantasy) Režisierius: Fumihiko Sori Šalis: Japonija Kalba: Japonų Išleidimo Data: 2017 Gruodžio 1d
Paremta Hiromu Arakawa to paties pavadinimo manga
Alchemijos pasaulyje - Alchemija diktuoja pasaulio taisykles. Tarkime, visada turi būti balansas. Gausi tiek, kiek duosi: lygiaverčiai mainai. Tokią taisyklę sunku sulaužyti, mat per mažai davęs, tiesiog mažiau ir gausi. Daugiau problemų kelia tokios taisyklės, kaip: nederėtų mėginti prikelti numirusių asmenų. Nederėtų, nereiškia, jog negalima. Nederėtų, iš tiesų, tereiškia, jog už šį stebuklą reikės daug sumokėti, o ir rezultatai nebūtinai bus tokie, kokių siekta.
Kai numirė Edward ir Alphonse mama, jų sudužusioms, dabar jau našlaičių širdims, to buvo jau per daug. Silpnumo akimirką jie pasiryžo. Edwardas, pernelyg pasitikėdamas savo jėgomis, įtikino brolį ten, kur šis dar dvejojo, ir jie pamėgino susigrąžinti motiną. To kaina - neapsakoma, o rezultatas - košmaras, kuriuo tapo jų gyvenimai.
Labai laukiu šio filmo!

Midnight Diner: Tokyo Stories

Netflix vis mane įvilioja į sąlyginai trumpų azietiškų serialų pinkles. Pamenat, žiūrėjau ten tą Samurai Gourmet? Tai va, dabar pažiūrėjau Midnight Diner: Tokyo Stories, ir jau pradėjau Cravings. Dar viena komiška drama su didele jo dalimi skirta maistui, ir jo suteikiamam komfortui. Tas Cravings tai bent jau korėjietiškas, kaip sakant, kad nenusibostų vis soba and ramen. Tuo tarpu, apie Midnight Diner: Tokyo Stories...

Midnight Diner: Tokyo Stories - tai baras-restoranas, kuris atsidaro vidurnaktį. Skirtas tiems, kas dirba naktimis, arba vėlai grįžta iš darbo. Žmonėms, kuriems reikia atsikvėpti, atsipūsti, pasiguosti ir pavalgyti. Meniu čia mažytis, bet šefas mielai pagamins tai, ko norite, jei tik turės tam produktų (kiti gi jų net patys jam atneša). Tad čia renkasi neeiliniai žmonės.

Su kiekviena serija istorija sukasi apie kitą asmenį. Kartais naują klientą, kartais nuolatinį Midnight Diner lankytoją. Šefas beveik niekad į nieką nesikiša, tačiau su kiekviena serija mes jį pažįstame vis geriau, net jei jis per visą tą seriją tepasako vieną žodį. Todėl man ir patinka Japonų televizija. Kur kitur vienas, serijos gale ištartas žodis žmogaus, kuris viską matė iš šalies - taip gerai apibendrina viską, kas įvyko, išsako jo nuomonę, ir apsako situaciją?

Kai kurie epizodai - juokingi, kiti - liūdnoki, bet visi - iki galo išspręsti. Kartais veikėjai pasirodo vėl, kaip dabar jau nuolatiniai Midnight Diner lankytojai, kitą syk - viskas tuo ir baigiasi. Nustebau, kad jie gan greit ėmėsi gan prieštaringų, drąsių temų, ir jas puikiai pateikė, išsprendė. Tikrai gerai padirbėta.

Ir aktoriai geri, ir istorijos geros, ir maistas atrodė skaniai. Jei patiko Samurai Gourmet, tai šitas irgi patiks. Tikrai duodu 5 iš 5, ir labai rekomenduoju.

Selita Energy + Hemlock Grove

Iš patirties žinau, kad tam tikri energetinio brendai yra baisūs, tame tarpe ir Selita. Pamenu, skonis buvo, kaip senų sportinių kojinių kvapas. BET! Nėra čia jokio "bet", šitas irgi bjaurus. Re-Energy pigesnis, baisus, vadinu jį akumuliatoriaus rūgštimi, bet šito tai geresniu irgi nepadaro.

Kad pabaigt geresne nata: žiūriu du labai įdomius serialus Netflix'e. Vieną aprašysiu, kai baigsiu, tai Midnight Diner: Tokyo Stories. Apie restoranėlį-barą kuris dirba naktimis, ir kokia liaudis ten ateina. Panašu į Murakamio "Pernakt". Ir Hemlock Grove. Dėl vaikinų, kaip Roman norėčiau, kad būtų ir merginų, kaip Roman. Artimiausia siela tam buvo Blossom dvynė iš Riverdale, bet ir ten kažko trūko.

[serialas] Samurai Gourmet

Mini serialas paremtas to paties pavadinimo "Samurai Gourmet" Masayuki Kusumi esėmis ir manga. Jį man parekomendavo ir nors neturiu tiek jau daug to laiko, pažiūrėjau visą per dvi dienas. Turint laiko galima ir per dieną. Serialas yra ir mūsų lietuviškame Netflix, ar bet kur kitur, kur žiūrite savo serialus.

Takeshi Kasumi (vaidina Naoto Takenaka) išeina į pensiją, ir gauna išmokti gyventi, kaip laisvas žmogus, be pančių, kuriuos sau užsideda dirbantys. T.y. prisiminti, kad nebereikia šokti iš lovos bijant pavėluoti, ar, kad gali išgerti alaus prie pietų. To mokydamasis jis klaidžioja aplink, bandydamas rasti, kur čia padėti visą tą laisvą laiką, ko pasėkoje užsuka pavalgyti tai šen, tai ten. Ir kiekvienoje tokioje užeigoje jo laukia koks nors juokingas išbandymas.

Ponas Takeshi - drovus ir ramus vyriškis, tad su keblesnėmis situacijomis tvarkosi svajodamas apie samurajus. Šalti makaronai ir prastai supjaustyti žalumynai? Juk nesiskųs dabar... Garsiai kalbantys ir šūkaujantys vyriškiai prie kito staliuko trukdo skaityti? Na, kam čia barniai. Prašmatnus restoranas, nešliurpsi juk spagečių... O kodėl ne? Samurajus myli maistą, ir nemato prasmės tokio smagumo gadinti sau bijodamas pasirodyti nemandagus!

Serialas tikrai labai rytietiškas / Japoniškas. Labai gražus mentalitetas: kartais, bandydamas sukaupti drąsą, kad paprašytų šalia sėdinčiųjų nešūkauti ponas Takeshi susidrovi vos atsistojęs, ir pasirenka verčiau pats pasitraukti. Tuo tarpu tų garsiakalbių užsičiaupti paprašo kas nors kitas. T.y. iš šių nuotykių jis ne visada pasiimą išdidų "aš tai padariau", o tą tokį pat gerą kuklų "tas kitas asmuo mane įkvėpė būti geresniu".

Lygiai tą patį galiu pasakyti ir aš. Serialas, nors ir apie maistą - labai žiūrimas net tokiems, kaip aš, kurie maistu nesidomi, iki tas padedamas po nosimi. Ir labai įkvėpiantis. Esant laisvai minutei tikiuosi ir aš nepasibodėsiu išsukti iš žinomo kelio. Kažin ką ten galima rasti.

Harajuku ir Shibuya

  Tikiuosi kada aplankyti Japoniją ir jos grožybes. Net ir tos jų gyaru merginos (Black Diamond grupė) taip žaviai atrodo. Ir virtuvė man jų labai patinka. Na, kaip Montekristas sakė - laukime ir vilkimės (wait and hope).