Takeshi Kasumi (vaidina Naoto Takenaka) išeina į pensiją, ir gauna išmokti gyventi, kaip laisvas žmogus, be pančių, kuriuos sau užsideda dirbantys. T.y. prisiminti, kad nebereikia šokti iš lovos bijant pavėluoti, ar, kad gali išgerti alaus prie pietų. To mokydamasis jis klaidžioja aplink, bandydamas rasti, kur čia padėti visą tą laisvą laiką, ko pasėkoje užsuka pavalgyti tai šen, tai ten. Ir kiekvienoje tokioje užeigoje jo laukia koks nors juokingas išbandymas.
Ponas Takeshi - drovus ir ramus vyriškis, tad su keblesnėmis situacijomis tvarkosi svajodamas apie samurajus. Šalti makaronai ir prastai supjaustyti žalumynai? Juk nesiskųs dabar... Garsiai kalbantys ir šūkaujantys vyriškiai prie kito staliuko trukdo skaityti? Na, kam čia barniai. Prašmatnus restoranas, nešliurpsi juk spagečių... O kodėl ne? Samurajus myli maistą, ir nemato prasmės tokio smagumo gadinti sau bijodamas pasirodyti nemandagus!
Serialas tikrai labai rytietiškas / Japoniškas. Labai gražus mentalitetas: kartais, bandydamas sukaupti drąsą, kad paprašytų šalia sėdinčiųjų nešūkauti ponas Takeshi susidrovi vos atsistojęs, ir pasirenka verčiau pats pasitraukti. Tuo tarpu tų garsiakalbių užsičiaupti paprašo kas nors kitas. T.y. iš šių nuotykių jis ne visada pasiimą išdidų "aš tai padariau", o tą tokį pat gerą kuklų "tas kitas asmuo mane įkvėpė būti geresniu".
Lygiai tą patį galiu pasakyti ir aš. Serialas, nors ir apie maistą - labai žiūrimas net tokiems, kaip aš, kurie maistu nesidomi, iki tas padedamas po nosimi. Ir labai įkvėpiantis. Esant laisvai minutei tikiuosi ir aš nepasibodėsiu išsukti iš žinomo kelio. Kažin ką ten galima rasti.
