Jau senokai tas mūsų maišytuvas, čiaupas, kranas, kaip pavadinsit, krečia išdaigas. Iš pagrindo - teka vanduo. Iš paties - neprašytas dušas, kuris norėjus stiklinės vandens, pasirūpins, kad jūsų ir rankos ir pilvas būtų maloniai peršlapę. Dėl tokio plataus ir jautraus "arba purškiu visur arba visai neduosiu vandens" jo mechanizmo, vandens vis patenka į apsauginį nutekėjimą, ko pasėkoje kokią valandą girdi lašėjimą, nors vanduo niekur regimai nelaša. Jis - nesisukioja, bet patrauksi ne taip, kaip norėjo - rankena liks rankoje...
Po eilinio tokio išpuolio amžinai drungnu vandeniu man trūko kantrybė.
Mirus tėvui supratau, koks izoliuotas ir bejėgis tampi prieš gyvenimo stichijas, nuo kurių tave saugojo ir kurioms tavęs niekas neparuošė. Mano tėvas buvo savadarbis meistras ir labai nemėgo, kai jo darbus dirbo kiti, tai nei aš, nei mama, nei mano sesuo - tiesiog nemokam nei to, nei ano pasitaisyti patys. Bet po to, kai patyliukais pats sukėliau balkono duris, ėmiau įtarti, kad išmokti visko visgi galima... Tad nulindau į YouTube ir klausiausi draugų patarimų, tų kurie jau buvo keitę čiaupus, ar kurių šeima keitė čiaupus, ar... Whatever.
Nusivedžiau mamą į Senukus ir paprašiau išsirinkti maišytuvą. Kas užtruko be galo ilgai. Nežinau, kaip jūsų mamos, bet manoji gali valandą spręsti kurią prekę iš trijų imti. O tada dar ginčytis su manimi dėl kainos (reikėjo klijų, ji norėjo prastų, bet pigių, o mano supratimu vieną syk priklijuota kriauklė - geriau nei šešis kart perklijuota). Dėl to uždelsimo darbą teko atidėti rytojui.
Kadangi kriauklė - gili, o spintelėje vietos nėra, teko ją nuimti. Tada, sunkiausia dalis - atmontuoti tėvo savadarbį čiaupo prisukimą, kam prireikė dviejų tipų replių ir įsiūčio valdymo pratimų. Bet, ei, pavyko. Su dideliu vargu uždėjom ant čiaupo tarpinę, užmovėm ant kriauklės, prisukom, priklijavom, apkrovėm agregatais kuriuos matot, įkėlėm didžiausią turimą dubenį su vandeniu ir palaukėm maždaug parą. Nereikėjo tiek, anot klijų buteliuko, bet ei, aš jau išverčiau pakankamai motociklų techninės priežiūros vadovų, kad žinočiau, jog 24 valandos yra standartas klijams.
Šiandien susukau į vietą vamzdynus ir ilgai leidau vandenį viską ten spintelėje čiupinėdamas, kad įsitikint, jog tikrai niekur neteka vanduo. Ir ką jūs manot, viskas veikia puikiai, vanduo niekur neteka.
"Cool story, bro", jūs dabar mąstot. Bet čia esama moralo. Moralas vadinas: jeigu sugebėjau aš, tai ir jūs sugebėsit. Ir nebūtinai čiaupą pasikeist.
Rožės ten mirksta, nešim pasodint ant tėvo kapo. Tokia morbid pabaiga šiaip jau pozityviai istorijai, kad viską mes visi galim.
Pasvarstykite galimybę mane paremti nupirkdami kavos Ko-Fi platformoje, ar tapti mano Patronu. Būčiau be galo dėkingas už labai reikalingą pagalbą. Plius, tokiu būdu daug naujienų jus pasiektų pirmus. Turiu ir nuolaidų kodų etsiui!
