Istorija prasideda Transilvanijos Viešbučio metinių vakarėlyje. Drakula suplanavo ramų, jaukų pasisėdėjimą su draugais ir šeima, po kurio galėtų visiems pranešti apie savo atsistatydinimą ir viešbučio perleidimą dukrai Meivei, bei jos vyrui Džoniui. Bet Džonis linksmybes ir sveikinimus supranta savaip, tad pamažėle, manydamas jog daro gerą, varo Drakulą iš proto iki šis palieką salę pakvėpuoti oru, ir planus atsistatydinti dar kartą aptaria su partnere Erika. Meivė nugirdo, ko neturėjo nugirsti ar klausytis, bei pasakė tėvo paslaptį Džoniui, kurios neturėjo pasakyti. Šie du vyriškiai, Drakula ir Džonis, yra kaip du skirtingi ADHD galai, kartais net skausmingai žiūrėjosi, nes tiesiog jaučiau tą iš personažų plūstančią energiją. Pačioje pradžioje - baisiausia. Mat Džonis, vos tik sužinojęs paslaptį, tuoj pat ima eiti iš proto, planuoti tūkstančius labai radikaliai kitokių dalykų viešbučiui, kas įvarė uošviui panikos ataką.
Čia ir prasideda linksmybės: Džonis, nusivylęs pasiguodžia pamišusiam profesoriui Van Helsingui, jog nesijaučia Drakulos šeimos dalimi, nes nėra monstras. Van Helsingas pasiūlo tai išspręsti labai pavojingu būdu. Vienas dalykas veda prie kito, tas - prie dar trečio ir štai: Drakula, virtęs žmogumi, keliauja per džiungles su Džoniu, kuris virto monstru, jiems iš paskos - būrelis Drakulos artimiausių draugų, kurie deja irgi nukentėjo. Kelionė išbandė tiek jų fizines būkles, tiek moralę, tiek ir pačią draugystę.
Tikrai nėra geriausias filmas iš keturių, bet jei jau matėt visus, tai žiūrėkit ir šitą. Paprastas, juokingas, su šiek tiek sielos paieškų, šiokiu tokiu pafilosofavimu ir šlakeliu moralės pamokų. Lengvas toks.
