Ką po septyniais pragarais aš čia žaidžiau? Wallachia: Reign of Dracula buvo siaubingas. Atsiimu visus negerus žodžius apie Vlad Voievod Dracula žaidimą.
Jauna bajorų dukra medžiojo miške, kur susidūrė su, na, draugišku vilku, bandančiu pavogti jos sumedžiotą žvėrelį. Įkalbėjusi vilką grąžinti grobį, mergina nuskuba namo pasipasakoti, bet randa juos – smilkstančius, tėvus – nužudytus, o jaunėlį brolį – pagrobtą. Čia ji sutinka seną vyrą vardu Christian Rosenkreutz ir šis jai paaiškina padėtį: visa tai padarė Drakula, nukentėjo ne ji viena, nes vaivada tiesiog šitaip šėlsta. Ir taip tad, abudu iškeliauja į Osmanų Imperiją, kur susimeta su Sultonu Mehmedu. Nu nes, mano visos šalies priešas, kuris yra mano priešo priešas, man kažkaip vis tiek draugas?...
Merė Sju*, kurios vardo jau tikrai nebepamenu, atsikalbinėja ir piktžodžiauja visiems, net ir Sultonui, kuris tuo metu laikė bene pusę pasaulio savo gniaužtuose ir kažkaip niekas jai už tai nenukerta galvos. Ką ten, gavusi pagalbos, mergina iškeliauja kovoti prieš Drakulos tamsos armiją, milžiniškas karo mašinas, jo demoniškus karius ir net savo nebeatpažįstamai pasikeitusį brolį.
Dar tokio įkyraus ir erzinančio veikėjo žaisti neteko. Ir tai nepaisant to, jog visiškai nėra jokio veikėjų parašymo ar jų vystymo, tik va tas toks standartinis štampukas ir pirmyn. Manau žaidimo rašymo kokybę labai gerai nusako faktas, kad senukas vardu Christian Rosenkreutz** niekaip nieko neįtakoja, ir jei gerai pamenu, tai net nėra paminima kodėl ši figūra galėtų būti svarbi.
Mechanikos – ne pačios geriausios. Labai rekomenduoju iš kart eiti į nustatymus ir susidėlioti klavišus taip, kad galėtumėte pilnai veikti abiem rankom, nes žaidimo veiksmas – gan greitas ir pilnas šiokio tokio taiklumo reikalaujančių manevrų (tiek, kiek to taiklumo gali reikėti platformeryje). Jei ignoruosime istoriją ar jos akis draskančią stoką, žaidėsi smagiai, nors ir užtruko priprasti šaudyti ir šokinėti keliomis kryptimis iš karto.
Bendrai imant, žaidimas gan trumpas, kas gal ir gerai. Prastai parašytas tiek iš istorinės, tiek iš grožinės pusės. Ir tiesiog nebuvo tiek smagus žaisti, kad būtų vertas ant jo išleistų pinigų.
*Mary Sue: veikėjo archetipas, dažniausiai vaizduojamas, kaip pernelyg viskam gabi moteris, kuri tiesiog užmerktom akim gali padaryti viską ir bet ką, be jokių ydų ar silpnybių.
**Christian Rosenkreutz: okultinė ir galimai fiktyvi persona, kurią, pavyzdžiui, sulyginti galėčiau su geriau žinomu, bet tokį patį statusą turinčiu asmeniu - Žana d‘Ark. Tai okultinėmis istorijomis apipinta asmenybė, pasiekusi žinomumą per atsidavimą religijai, tam tikrą tikėjimo reformavimą (kartais net pasukant ordino, brolijos, sektos, ar net kulto linkme), kurių istorija pateikiama su jų galimomis reinkarnacijomis. C.R. pavyzdžiui, laikomas Lozoriaus reinkarnacija. Tad toks, vos ne, vyras kurį iš mirties prikėlė dievas ir vyras kurį iš mirties prikėlė velnias.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą