Tėvo vėžio įrašai | 1

Tėvą iš Vilniaus paleido vakar. Paskambino jo gydytojas ir paklausė mamos, ar ji gali patvirtinti jo prašymą būti išleistam namo. Dėl to fakto, kad jis tebeformuoja sakinius, net jei sako, kad vakar lijo mėlynomis plytomis, jis laikomas gebančiu daryti sprendimus susijusius su sava sveikata. Tad chemoterapijos atsisakė ir išsireikalavo vykti namo.

Dabar mes sukam galvas, ar gydytojai tiesiog norėjo nusikratyti agresyvaus paciento? Slaugės skundėsi, kad jis išsiplėšdavo intubaciją (maitinimas, kvėpavimas), šaukdamas ant jų, jog šios bando "jį pakarti". Medikamentai būdavo pasitinkami tokiais pat išpuoliais ir teiginiais, jog jį bando "nunuodyti". Ir nuolatiniu reikalavimu būti paleistam namo.

Kai pasiekė namų miestelį ir čia esančią ligoninę jis bene pasiuto ir sužvėrėjo. Puolė trankyti langus, sesers vyrą, rėkti visokias baisybes ir visus vadinti baisiais žodžiais. Galiausia pareiškė, jog puls čia, ant grindų ir nusižudys, jei kas pamėgins jį vėl "įkišti į ligoninę". Tad taip, keturiese, užnešėme šį 100 kilų sveriantį ir visiškai svorio nebelaikantį vyriškį į antrą aukštą ir į jo lovą, kur, joje susmukęs, jis pasakė "ačiū dievui, mirsiu namie". Tad iš dalies jo siutą aš suprantu: jis labai, labai bijo to, kas jau nebe išvengiama. Bet tuo pačiu, tai tikrai nepateisina mus nuvylusios sistemos ir jos tarnautojų, kurie užkrovė metastazės smegenyse ėdama nejudantį vyriškį ant mano ir mano neįgalios motinos pečių.

Jis - nebevaikšto, vos juda, negali pakelti savo kūno svorio. Atsisako vaistų ir namie, tuo pačiu "bando nunuodyti" pagrindu. Atsisako ir intubacijos, irgi tuo pačiu pagrindu. Atsisako sriubų, košių, trinto, tarkuoto, minkšto maisto. Reikalauja sumuštinių, kuriuos dėl 5mm stemplės, spaudžiamos išorinio auglio/cistos, atpila per mažiau nei 5 minutes. Bet vis tiek sėdi patenkintas, nes pavalgė. Nesvarbu, kad skrandyje nieko neliko. Atsisako ir sauskelnių, nes tai jau baisu, žemina. Bet žmona, turinti pakelti jo kojas, kad pakištų ką po, gamtos reikalams atlikti - viskas gerai? Netyčia apšlapinęs kelnes labai jau ilgai ir piktai priešinosi prieš jų pakeitimą. Tokia jauna senatvė (mano tėvui apie 62, dar ne toks ir senas senelis) ir toks senas vėžys.

Gydytoja, jo šeimistė, liepė tuoj pat kviesti greitąją, vos jam pablogės. Bet mes varžomi jo stebėjimo, kad tik nedrįstumėme to padaryti. Nepaisant to, kad jam skauda tiek, jog žadina mamą kas valandą, dvi (aš deja per giliai miegu, negirdžiu jo kvietimo), atsisako ir leidžiamo tramadolio. Jis guli ant stalo priešais jį, kad žinotų kur ir kiek. Jau turbūt galit atspėti dėl ko.

Mamai jau pačiai be galo skauda stuburą, klubus, raumenis ir kitus sąnarius: ji - neįgali, pati vos juda, o dabar dar privalo rūpintis juo, šiuo 100 kilų sveriančiu žmogumi, kuris taip labai norėjo namo, kad, turbūt, dar paskutinį kartą apkartintų jai gyvenimą? Mano tėvas niekad nebuvo itin geras žmogus, barniai buvo nuolatinis mūsų namų background noise, vienaip ar kitaip kylantis iš jo neracionalių pykčių. Jis šaukdavo ant jos, o aš ant jo, kad nustotų, nes tai dėl ko ėmė rėkti yra absoliutus absurdas ir jis pats daro tokias pat klaidas (jeigu įeisite į kambarį ir to nesitikėjusi mama išsigąs - ji atsiprašys jūsų, kad išsigando). O gal tai tik metastazė ėdanti jo ir taip ne itin stabilius smegenis (buvęs boksininkas, tarnavęs armijoje bjauriausiais taikos metais, tuomet dirbęs policininku ir buvęs tikrai baisiose situacijose; ne itin mylėtas savo šeimos; beje, jo sesuo, kuri dabar mus kaltina, kad tyčia neišvežėme jo į ligoninę, pamačiusi jo įsiūtį spruko į ligoninės vidų, slėptis).

Jam liko bet kur nuo mėnesio (4 stadijos plaučių vėžys, metastazė jau išsiplėtė po visą kūną, atpila visą maistą, tad krinta svoris ir toliau kris, mat bet kokio vamzdelinio maitinimo jis irgi griežtai atsisako), iki kokių trijų metų.

Suprantu, jog gal būt skambu... Šaltai. Bet šiuo metu stebiu ne tiek savo tėvą, su kurio paskutiniąją jau beveik susitaikiau, bet ir savo motiną, kenčiančią, lūžtančią. Man skaudu dėl mūsų sveikatos sistemos, kurios tarnautojai skuba atsikratyti paskutiniąją pasiekusiais pacientais, iki tokio lygio, kad net pagalbos prisiprašyti neįmanoma. Skambu šaltai, mat jau atbukau nuo širdgėlos dėl neteisybės ir tėvų skausmo.