Nežinau, kaip tęsti, tad tiesiog tęsiu...

Negaliu apsakyti keistumo. Negaliu apsakyti skausmo.

Bet negaliu ir tiesiog sėdėt čia, nutirpęs nuo pertekliaus jausmų.

Tai tęsiu tai, ką dariau, kaip dariau. Darbą, hobius. Su viltimi, kad kažkaip visa tai praeis. Su viltimi, kad nustosiu žiūrėt to kambario link, kankinamas to bjauraus jausmo, jog žmogus, tėvas, kuris buvo ten visus trisdešimt mano gyvenimo metų - nebegrįš. Ir, kad dabar, man reikia pasirūpinti namais ir šeima, tad sustoti tiesiog negaliu. Nei dėl jo, nei dėl savęs, nei dėl tų mūsų, kurie esame gyvi ir privalome kažkaip tęsti.

Jeigu esate tėvas ar motina, jūsų didžiulė pareiga dabar pat yra susitvarkyti sveikatą. Nueikit pas gydytojus dėl to skausmo, dėl to drebulio, dėl to blogo jausmo. Meskit rūkyti, tapkit saikingesni, mankštinkitės. Nes tokio skausmo nelinkėčiau priešams, tad rūpinkitės, kad jūsų  vaikai jo dar ilgai, ilgai nepatirtų. Sveikata ir gyvybė yra be galo trapūs. Ir viskas ką galime padaryti, tai stengtis šiandien pragyventi taip, kad pamatytumėm rytojų ir savom kojom apeitumėm namus.

Nes, dabar vis lenda į galvą mintys. O jeigu būčiau jį stūmęs pas gydytojus dėl to skrandžio skausmo. Jeigu jis būtų stūmęs gydytojus padaryti daugiau testų dėl to skausmo šone. Jeigu gydytojai būtų atlikę savo pareigą ir juo pasirūpinę, o ne nurašę kiekvieną reiškinį prie antro tipo diabeto...

Net kvėpuoti sunku rašant, tad daugiau apie tai neberašysiu. Privalau eiti toliau, kad ir kaip nenoriu, kad ir kaip baisiai skauda ir dėl to skausmo - pikta.

Amžiną tau atilsį, tėti.

Mirė tėvas

Vakar ryte sulaukėme skambučio iš ligoninės, jog mirė tėvas. Mus patikino, jog prieš mirtį jis nurimo ir nebejautė to neįmanomo vėžio skausmo.

Oficiali diagnozė - išsekimas nuo vėžio ir piktybinio naviko.

Mano širdis kraujuoja, o po kojomis nėra jokio tvirto pagrindo. Gyvenimas atrodo tiesiog neįmanomas.

Šiandien šarvojimas, rytoj jau palaidosime.
Jeigu kas kartais turit išgalių padėti su laidojimo išlaidomis, būtumėme be galo dėkingi:
Fundraiseris
paypal.me/soukyanjrv

arba susisiekit soukyan.jrv@gmail.com

Tėvo vėžio įrašai | 1

Tėvą iš Vilniaus paleido vakar. Paskambino jo gydytojas ir paklausė mamos, ar ji gali patvirtinti jo prašymą būti išleistam namo. Dėl to fakto, kad jis tebeformuoja sakinius, net jei sako, kad vakar lijo mėlynomis plytomis, jis laikomas gebančiu daryti sprendimus susijusius su sava sveikata. Tad chemoterapijos atsisakė ir išsireikalavo vykti namo.

Dabar mes sukam galvas, ar gydytojai tiesiog norėjo nusikratyti agresyvaus paciento? Slaugės skundėsi, kad jis išsiplėšdavo intubaciją (maitinimas, kvėpavimas), šaukdamas ant jų, jog šios bando "jį pakarti". Medikamentai būdavo pasitinkami tokiais pat išpuoliais ir teiginiais, jog jį bando "nunuodyti". Ir nuolatiniu reikalavimu būti paleistam namo.

Kai pasiekė namų miestelį ir čia esančią ligoninę jis bene pasiuto ir sužvėrėjo. Puolė trankyti langus, sesers vyrą, rėkti visokias baisybes ir visus vadinti baisiais žodžiais. Galiausia pareiškė, jog puls čia, ant grindų ir nusižudys, jei kas pamėgins jį vėl "įkišti į ligoninę". Tad taip, keturiese, užnešėme šį 100 kilų sveriantį ir visiškai svorio nebelaikantį vyriškį į antrą aukštą ir į jo lovą, kur, joje susmukęs, jis pasakė "ačiū dievui, mirsiu namie". Tad iš dalies jo siutą aš suprantu: jis labai, labai bijo to, kas jau nebe išvengiama. Bet tuo pačiu, tai tikrai nepateisina mus nuvylusios sistemos ir jos tarnautojų, kurie užkrovė metastazės smegenyse ėdama nejudantį vyriškį ant mano ir mano neįgalios motinos pečių.

Jis - nebevaikšto, vos juda, negali pakelti savo kūno svorio. Atsisako vaistų ir namie, tuo pačiu "bando nunuodyti" pagrindu. Atsisako ir intubacijos, irgi tuo pačiu pagrindu. Atsisako sriubų, košių, trinto, tarkuoto, minkšto maisto. Reikalauja sumuštinių, kuriuos dėl 5mm stemplės, spaudžiamos išorinio auglio/cistos, atpila per mažiau nei 5 minutes. Bet vis tiek sėdi patenkintas, nes pavalgė. Nesvarbu, kad skrandyje nieko neliko. Atsisako ir sauskelnių, nes tai jau baisu, žemina. Bet žmona, turinti pakelti jo kojas, kad pakištų ką po, gamtos reikalams atlikti - viskas gerai? Netyčia apšlapinęs kelnes labai jau ilgai ir piktai priešinosi prieš jų pakeitimą. Tokia jauna senatvė (mano tėvui apie 62, dar ne toks ir senas senelis) ir toks senas vėžys.

Gydytoja, jo šeimistė, liepė tuoj pat kviesti greitąją, vos jam pablogės. Bet mes varžomi jo stebėjimo, kad tik nedrįstumėme to padaryti. Nepaisant to, kad jam skauda tiek, jog žadina mamą kas valandą, dvi (aš deja per giliai miegu, negirdžiu jo kvietimo), atsisako ir leidžiamo tramadolio. Jis guli ant stalo priešais jį, kad žinotų kur ir kiek. Jau turbūt galit atspėti dėl ko.

Mamai jau pačiai be galo skauda stuburą, klubus, raumenis ir kitus sąnarius: ji - neįgali, pati vos juda, o dabar dar privalo rūpintis juo, šiuo 100 kilų sveriančiu žmogumi, kuris taip labai norėjo namo, kad, turbūt, dar paskutinį kartą apkartintų jai gyvenimą? Mano tėvas niekad nebuvo itin geras žmogus, barniai buvo nuolatinis mūsų namų background noise, vienaip ar kitaip kylantis iš jo neracionalių pykčių. Jis šaukdavo ant jos, o aš ant jo, kad nustotų, nes tai dėl ko ėmė rėkti yra absoliutus absurdas ir jis pats daro tokias pat klaidas (jeigu įeisite į kambarį ir to nesitikėjusi mama išsigąs - ji atsiprašys jūsų, kad išsigando). O gal tai tik metastazė ėdanti jo ir taip ne itin stabilius smegenis (buvęs boksininkas, tarnavęs armijoje bjauriausiais taikos metais, tuomet dirbęs policininku ir buvęs tikrai baisiose situacijose; ne itin mylėtas savo šeimos; beje, jo sesuo, kuri dabar mus kaltina, kad tyčia neišvežėme jo į ligoninę, pamačiusi jo įsiūtį spruko į ligoninės vidų, slėptis).

Jam liko bet kur nuo mėnesio (4 stadijos plaučių vėžys, metastazė jau išsiplėtė po visą kūną, atpila visą maistą, tad krinta svoris ir toliau kris, mat bet kokio vamzdelinio maitinimo jis irgi griežtai atsisako), iki kokių trijų metų.

Suprantu, jog gal būt skambu... Šaltai. Bet šiuo metu stebiu ne tiek savo tėvą, su kurio paskutiniąją jau beveik susitaikiau, bet ir savo motiną, kenčiančią, lūžtančią. Man skaudu dėl mūsų sveikatos sistemos, kurios tarnautojai skuba atsikratyti paskutiniąją pasiekusiais pacientais, iki tokio lygio, kad net pagalbos prisiprašyti neįmanoma. Skambu šaltai, mat jau atbukau nuo širdgėlos dėl neteisybės ir tėvų skausmo.

Mano tėvo trumpa vėžio istorija

Tėvas ant gyvybės palaikymo. Jis - tebekalba, bet jau ne itin aiškiai ir su menku kontekstu. Vėžys plinta ir jį dar gyvą ėda. Dabar tik viliuosi, meldžiuosi, kad jis ant pakankamai gerų medikamentų, kad nebejaustų to ilgus mėnesius kankinusio skausmo, kurį mūsų Elektrėnų medikai absoliučiai ignoravo.

Jis jau senokai blogai jautėsi ir nuo metų pradžios, jei ne ankščiau, pamažu ta jo ir taip jau trapi sveikata ėmė blogėti. Bet mūsų ligoninė čia neverta tų žmonių kuriuos "gydo" kojų nagų nuokarpų. Situacijai pasibaigus rašysiu skundus visur kur galėsiu, nes:

Buvo ne vienas atvejis, kai jie rasdavo kraujo kur kraujo būti neturėdavo. Jis nuolat skundėsi skausmais, ypač skrandžio, žarnyno. Nuolatiniu kosuliu. Tad jie tikrai žinojo, jog jam - blogai. Bet pažiūrėdavo, įvertindavo šį vyrą su viršsvoriu ir II tipo diabetu ir tiesiog numodavo ranka. Geriausia, ką kas buvo padarę, tai vaistus pakeitė. Nuo vienų buvo geriau, nuo kitų blogiau, bet nuolat išrašomi vaistai kepenų, skrandžio, žarnyno ir pan veikloms palaikyti... Nežinau, į gydymą man tai nepanašu. O kai jau prispausdavom, kad darykit ką nors, žiūrėk ima ir pasikeičia jo šeimos gydytoja. T.y. ana, supratusi, jog čia per daug darbo, mesdavo, perduodavo kitai.

Birželio 18d pabudau nuo svetimo balso savo namuose: mama iškvietė greitąją pagalbą. Atvyko kažkokia pikta ir nepasiruošusi boba, kuri pamatavusi spaudimą, paklausiusi plaučių, pamatavusi temperatūrą ir kitus tokius niekus, numojo ranka į mūsų trijų aiškinimus, kad jis jau trečias mėnuo skundžiasi skausmu ir nebegali kentėti. Dar gi, akiplėšiškai drįso leptelėti "tai ko taip ilgai laukėte??" TARSI MES SĖDĖJOM RANKAS SUSIDĖJĘ. Kvietėm greitąją taip dažnai, girdėjom tokias skirtingas istorijas apie tai ar galima ateiti patiems, ar būtina kviestis greitutę, ir mus ant tiek visur patikrinę tuos "vitals" (nežinau, kaip lietuviškai, nebeatsimenu žodžio), visiškai ignoruodavo bet kokius skundus dėl skausmo. Čia suleido vaistų, ten paskyrė geriamų ir eikit namo.

Kai galiausiai, po gal valandos vis labiau verdančių pokalbių su šita moteriške išprašėm, kad paimtų jį į ligoninę, ji dar ir piktai atrėžė, kad ji tai jo nepakels, tad padėkit jam nulipti iš antro aukšto į greitąją. T.y. nebuvo absoliučiai jokio pasiruošimo, šita moteris atvyko tik įprastinei vizitacijai, pasakyti, kad jam nieko nėra. Nes mes gi išsigalvojam skausmus, kurių kraujo spaudimas tikrai nerodo! Ar jau pradedat jausti mano pyktį?

Po kokios valandos, jei ne daugiau, sėdint priimamajame, kol seselės ir kitas personalas stebi cirką ir buriuojasi apie kavos aparatą, tėvas pradeda mėlynuoti ir alpti. Mama ima klykti. Va tada atsiranda lova su ratukais, į kurią ir vėl mes jį keliam, o jis prarasdinėja sąmonę.

Praeina dienos. Jis mums skambino kas diena, tad puikiai galėjom sekti slystantį žmogaus protą. Pradžioj paprašydavo ko nors vėsaus gerti, vandens, mineralinio, bei drabužių. Seselės, slaugės, visos mums aiškina, kad jis kalba, juokiasi, kad jam viskas gerai. Viena iš sanitarių-slaugių drįsta jį aprėkti, jog guli čia už mokesčių mokėtojų pinigus, mat jis, netyčia pasukęs ranką, ištempė iš vietos kateterį ir matyt jai labai sutrukdė, kava atšals. Po to atsiprašė, bet ponios nei vardo nei veido aš tikrai nepamiršau ir jei tėvas atleido, nebūtinai reiškia, kad ir aš turiu dovanot. Gydytojų informacija maždaug tokia: jam blogai, bet viskas gerai. T.y.: skrandis virsta koše, bet viskas gerai. Viename plautyje gausiai kaupiasi skystis, bet viskas gerai. Keistai kalba? Hm, nu ne, viskas gerai!

Niekas labai ilgais laiko tarpais nepildo medicininės bylos internete, kuri mums vienintelė suteiktų kokios nors tyrimų informacijos, mat jei skambinam kas dien - nekelia ragelio, kalba piktai, arba seka tas pačias pasakas, kur viskas gerai, bet blogai. Kaip Černobylio serialas: not terrible, but not great.

Vieną dieną paskambinę sužinome, jog jį ir vėl perdavė kitai gydytojai. Ši nusako situacija kiek plačiau, pareiškia, kad jei taip norit į Vilnių, tai imkit ir vežkitės, bet matyt supratusi savo toną, dar patikslina, kad neatlikti visi tyrimai, o, kad vežti į Vilnių, jų reikėtų, tad gavę rezultatus jau tikrai žiūrės.

29 dieną tėvas paskambina, labai aiškiai paprašo paskambinti kelioms jo giminaitėms ir patikinti jas, kad jam viskas gerai, tada atnešti jam drabužių pamainą (paprašė mažesnių marškinėlių, nes numetė apie 30 kilogramų kūno svorio), nes jį veš į Vilnių, operuoti. Po 11 dienų jo skambučių ir keistos kalbos, mes stengėmės nepanikuoti. Surinkome ko prašė, nunešėm, išmeldėm iš sanitarių atnešti jo senus drabužius išplauti, nes tai yra darbas kurio reikia melsti atlikti ir išėjom namo laukti. Dėl covid-19 - lankytojai neįleidžiami.

30 dieną pagaliau atnaujinama jo elektroninė medicininė byla ir rimtai sakau, rezultatai man netilpo į vieną ekrano lapą. Prie to esama prierašo, kad atliktas dar vienas covid tyrimas (pirmas buvo atliktas 18 dieną). Kas reiškė, jog taip, jį veš į Vilnių.

Liepos 1 dieną mums paskambina seselė ir su skuba balse liepia atnešti jam drabužių, jis vežamas į Santarų kliniką. Bėgam su drabužiais. Mums pagaliau numetami du maišai skalbinių, kurie permirkę taip, kad galėjom išgręžti ten vietoje. Tada keliam tėvą į greitąją. Keturiese, mat jis ėmė alpti ir suklupęs nebegalėjo atsikelti.

Nuo tos dienos iki šiandien (Liepos 3d) jis mums paskambina ryte ir paprašo jam atvežti šalto limonado. Tai nėra sąmoningas prašymas. Žmogaus ten jau nebėra, su mumis kalba inercijos varomas likutis. Mes jo gražiai pasiteiraujame kur jis paguldytas, kokia palata, kad galėtumėme tai užrašyti ant maišelio, kurį gal ir galėtumėme perduoti per personalą, kas leidžiama. Jis, rimto vaiko balsu visada atsako: gerai, aš sužinosiu ir tau perskambinsiu. Žinoma, jis neperskambina ir greičiausia nė nebepamena pokalbio.

Elektroninė kortelė dar nėra papildyta, bet šiandien pavyko susisiekti su gydytojais: jo kūne sparčiai plinta metastazė ir ne, nieko gerti mes jam tikrai negalime atvežti, jis ant gyvybės palaikymo, vaistų ir jie deda visas pastangas, kad jam padėtų, ar bent duotų daugiau laiko.

Elektrėnai tėvą atidavė Santaroms po gydytojos pakeitimo ir po to, kai jis 5 dienas viską, ką suvalgydavo - atpildavo. Niekas nenorėjo gydyti, bet gėdos irgi prisibijojo. Ir aš jiems pažadu, jog apie tai, su vardais, pasakosiu visiems, kas netingės klausytis. Taip, čia yra gerų medikų, bet jų, per visą struktūrą čia gal trys.

Nors jau senokai tempiu šitą naštą, bet dabar ji dar sunkiau atsirėmė man į pečius. Pasirūpinti turiu ne tik namais, bet ir mama, bei seserimi. Tad jei kas galit kuo nors padėti, būkite tikri, tos pagalbos šiuo metu labai reikia.

Ir, prašau, palinkėkit jam ko nors gero. Kad nebeskaudėtų, kad mintys būtų tik geros, kad nebijotų.

Mano sieloj skausmas vaiko, kurio tėvas miršta ir jis nieko negali dėl to padaryti, ir nieko daugiau.