Restauracijos

Visada mėgau tokį darbą. Kai draugė iš Amerikos atsiuntė gražių jūros kriauklyčių, ir viena sulūžo siuntiny, puoliau ją su pincetu pamažėle surinkinėt, kol vėl atrodė beveik, kaip nauja. Ir draugę informavau, kad taip man ji patiko net labiau.
Ir kai draugė iš Bulgarijos atsiuntė į skeleto plakatą suvyniotą dovaną, ir tą plakatą apgadino klijai, džiaugiausi galėdamas viską atsargiai atplėšti ir perklijuoti. Dabar plakatas - toks vienintelis.
Gal todėl ir įstrigo jos (tos Bulgarės draugės) žodžiai, kad turėčiau skudurynuose paieškoti pigių, palaužytų, ar šiaip jau nebenorimų papuošalų, mat tikrai galėčiau juos prikelti antram gyvenimui. Dariau tai ir prieš tai, bet ne dažnai. O be to, kartais tikrai reikia išgirsti, kaip tai pasako kažkas kitas, kad patikėtum, jog taip galima.
Dar nelabai, kaip sekas, mat negaliu į tai investuoti nei laiko, nei pinigų, bet su laiku...
Svarbiausia - išgyventi.

Gruodis prasidėjo

Žodžiu, gyvenu šitam mažam miestukyj, pasirinkimo limitai ėda tiek, kad kartais pasitaiko, jog į svečius atvykstančius draugus turiu priprašyti man to ar ano nupirkti. Ir, kadangi turbūt jau žinai mano meilę Energetiniems Gėrimams, tai žinai ir kur suka šis įrašas.

Tų bazinių Monstrų mes turim. Žalias, mėlynas, oranžinis, raudonas. Geltono gaudavau iš Vilniaus. Turėjom ir dar porą skonių, tą kitą geltoną "ripper" ar kaip jis ten, kur saldumas nužudyt galėdavo, ir negazuotą "Rehab", kuris man padėdavo numalšinti skaudančią gerklę, nejuokauju. Bet jie dingo, kaip ir daug mano mėgiamų dalykų.

Ir štai šiandien, naujienos! Baltas "Ultra", visiškai naujas, nematytas, neragautas, ir senas geras The Doctor!