Halloween'o Saldainiai

Man tiesiog širdis plyšta, kad neturim Halloween'o. Užgavėnės - ne tas pats. Juk nebūna nei ten kokių ypatingų saldainių, nei siaubo filmų per televiziją. Šiemet bent jau gavau Netflix'ą, tai galėsiu sau tyliai švęsti, su lauktuvėmis gautais saldainiais. Vieni mano mėgstamiausių: Candy Corn.

Pernai, nejuokauju, pernai draugės mama jai ruošė siuntinį, tad ji paklausė manęs, gal ir aš ko nors norėčiau. Kaip drovus, bet priimantis pagalbą ir dovanas žmogus, aš tuoj pat paminėjau Candy Corn. Nežinau, kaip geriau versti šį pavadinimą. Cukriniai kukurūzai? Supratimo dėlei: tai į kukurūzą suformuotas krakmolo, maisto dažų, ir cukraus (ar kukurūzų sirupo) mišinys, skoniu primenantis Karvutės saldainių išorinį sluoksnį. Bet, pripažinkim faktą, turbūt visi, ar beveik visi Halloween'o saldainiai - būtent tokios sudėties. Ir štai, šiemet (taip, todėl ir pabrėžiau, kad nejuokauju) ji tą siuntinį pagaliau gavo. Ir aš gavau savo saldainius!

Kažkada teko jų ragauti vidurinėje, kai savo klasei auklėtoja išvykusi dirbti į Ameriką, parsiuntė saldainių siuntinuką. Nors aš tos mokytojos ir nepažinojau - visi gavome savo dalį. Vėliau kelis kartus man jų parvežė lauktuvių kiti žmonės. Žodžiu, su jais siejasi daug gerų dalykų, nenuostabu, kad mėgstu. O ir šiaip, saldainiai yra saldainiai.

[log] 2016 08 19

Goth Life. Aš iš tų žmonių, kur ieško ir laukia akcijų, ir kartais ima ko nereikia, jei akcija yra. Pavyzdžiui, niekad nekenkia turėti atliekama dantų šepetuką, bet šį syk man jo rimtai reikėjo. Ir toks geras pasitaikė, su tais paplonintais galais, minkštas. IR JUODAS.

Einam toliau. Skambina šeimyna "gal kečiupo paimtum?", nu ką, aš tik bėgiojau, ką ten, nesunku grįžt, pasiimt piniginę, ir bėgt vėl. Stoviu begalinėj eilėj pomidorų padažų, bandau suprast, katras čia po galais geras, ir taip... Juodas. Pasirodo Daumantų turi kažkokį proginį, kuris toks kaip ir kiti, bet juodam butely. Nežinau ar kečiupas juodas, abejoju tuo, bet butelis man patiko.

Tiesa, turėjau kažkada ir juodos dantų pastos, bet ji - balinanti, tad man nelabai tiko. 

05-04

Sustojome netoli pilies, ir pirmas taikinys: gotikinė bažnyčia. Užėjom, tokie nereligingi žmonės, nei persižegnot, nei ką, architektūra grožimės ir sustabdo mus senukas vienuolis, kuriam matyt pabodo vienam sėdėt. Paklausė, gal norim išgirst šiek tiek istorijos. Taigi, bažnyčiai apie 500 metų. Per karus ji žinoma naudota viskam, tik ne maldoms, tarkim: parašiutų džiovinimui, parašiutininkų pratyboms, slaugos vietai. Napoleonui (jei gerai pamenu, ką sakė vienuolis) keliaujant pro ten, išimtos plytos ar plytelės iš grindų, krosnelėms darytis, o sienų freskos uždengtos kitomis. Dabar visa tai tvarkoma. Sudėti nauji langai ir net keli vitražai. Katakombos uždengtos storu stiklu, ten mus nuvedė parodyti, mat viskas gražiai matosi. Parodė ir skyles lubose, per kurias buvo pertraukiami trosai padžiauti parašiutams. O išeinant mums tiesiog paspaudė rankas, matyt suprato, jog religinė viso ko pusė mums ne itin rūpi. Tikrai malonus vyriškis, vis juokavęs ir klausinėjęs juokų: gal tapot? mes čia restauruojam paveikslus, chi!

Toliau priėjom upių santaką, ten kiek užpilta, bet gražu, šilta, visur viskas žydi. Porelė antyčių įsitaisę baloje bendravo su varna. Einant gyvenamųjų namų link draugė parodė viršun. Ten iš vieno balkono į kitą žygiavo gražus baltas katinas. Pajuokavom, kad namie pavalgęs, turbūt ir pas kaimynus eina ko nors pakramtyti.

Praėjom, lyg ir, visą senamiestį ir pasukom atgal, jos tikslo link. Gavau pabūti draugės namuose Kaune, gražioje vietoje, dailiame bute (tos lubos man ir dabar labai patinka). Po ko išėję gavom pasigrožėti plačia, ryškia vaivorykšte ir pasukom namo. 

Likusį vakarą praleidau su vaišėmis, kurių man prikrovė. Gera diena.