Maniau bus sunkiau grįžti prie žaidimo, kurio persižaidžiau iki vėmimo. Bet pasirodo laiko tarpas buvo idealus, Pamiršau labai daug, ko pasekoj labai daug dalykų buvo atrasti iš naujo. O kitus rimtai supratau pirmą kartą.
Supratau, jog man to pasaulio reikia gal tik antrą ar trečią dieną, kai neturėdamas laiko žaisti, įsijungiau žaidimą vien tam, kad dalis manęs galėtų ne dirbti, o būti su ana tais draugais. Ta mano dalis, kuri buvo ten, elfu, inkvizitoriumi, atiduodančiu širdį ir sielą tam, kad įveiktų blogį. Garsai, šurmulys, netgi muzika - ramino ir padėjo dirbti. Tereikėjo apie darbą galvoti, kaip apie inkvizitorišką popierizmą, biurokratinę pasaulio gelbėjimo dalį.
Realybėje artimiausias draugas yra už 50 km, kiti gi ir dar toliau. Tenka laukti, kol kas aplankys, mat galimybės išlįsti iš savo mažo miestuko, kur nėr ką veikti, kaip tik dirbti, tiesiog neturiu. Bet čia gi, toki pažįstami asmenys - visi po vienu stogu. Šiek tiek atbaidė tą baisų vienatvės jausmą, kai nėra su kuo pakalbėti.
Pamenu, jog žaidimą ir paskutinį jo DLC baigiau lygiai 1 valandą nakties. Ir užplūdo toks keistas jausmas, tarsi baigėsi kažkas neįtikėtinai didelio. Lyg grįžau iš kelionės ar kažkas tokio.
