Na ką, baigėsi dar vieni metai? Ne be riksmų, klyksmų ir spardymosi. Bet, kai pagalvoji, normalu gi. Nieks be lietaus, griausmų ir vėjo neauga.
Nenoriu kalbėti
ir prisiminti blogybių, nei tų iš savo gyvenimo, nei tų, kur kamuoja visą
pasaulį ar jo dalis, nes visa tai – tiesiog tęsis. Sukimąsi pastebime turbūt
tik mes ir žvaigždės. O ir tada, žvaigždėms greičiausia nė kiek nerūpi kur ten
koks darinys kiek ratų apie jas apsuko. Tuo tarpu, mes tik džiaugiamės, kad
esame gyvi, kad išgyvenome dar metus ir kad vėl galėsime tęsti šią kovą:
išgyventi, gyventi ir galiausiai klestėti (klestėjimo apibrėžimas –
individualus, ar vidumi ar kitaip, kaip tik jums reikia ir norisi, taip ir skaitykim).
Tai vietoj blogo, noriu prisiminti gerą. Pasiekimus, pergales, laimėtas kovas,
įveiktus sunkumus ir viliuosi, kad jūs irgi nepagailėsite sau gero žodžio. Kad
ir kaip nereikšmingai kas atrodytų: esate čia, sudaryti iš mirusių žvaigždžių
dulkių, kaip gi net mažiausias dalykas gali neturėti prasmės, jei Visatoje
turėjo nutikti toks didžiulis įvykis, kad jūs - būtumėte? Esate svarbūs, ir
jūsų darbai – svarbūs.
Mano smegeninė
nemoka būti vienpusiu eismu. Esu – multitudė ir tik sugebėjęs priimti tą chaosą
– radau sau kelią, kuriuo galiu eiti. Ir, taip, gal tas kelias nėra tik vienas.
Gal dar bėgu tuo paraleliai, ar ropoju anuo tolėliau. Bet bendrai imant, visi tie
keliai yra mano. Jei savo dar neradot – linkiu neprarasti noro jo ieškoti. Joks
savo laimės medžiotojas tuščiomis negrįžta, nes jei nebūtų ko ten, glūdumoj,
ieškoti, tai ir nejaustumėt tam jokio noro. Tad linkiu tik sėkmės visame tame,
kuo užsiimsite kitais metais. Jūs galit absoliučiai viską.
O dabar, pirmyn.
Ar bėgte, ar einant, ar šliaužiant, svarbu judėti į priekį. Tai ir judam.
